Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Izomerizacija

izomerizãcija [↗ izomeras], chem. reiškinys, kurio metu vienas izomeras virsta kitu.

Izomerija

izomèrija [↗ izomeras], chem. reiškinys — vienodos sudėties ir molekulinės masės junginiai turi skirtingą sandarą, skirtingas fiz. ir chem. savybes.

Izomerazė

izomerãzė [↗ izomerija], fermentas, katalizuojantis įv. grupių vietos pasikeitimą molekulėje ir įvairias izomerijos reakcijas.

Izomeras

izomèras [↗ izo… + gr. meros — dalis]: 1. chem. vienas vienodos sudėties ir molekulinės masės, bet skirtingos sandaros, skirtingų fiz. ir chem. savybių junginių; 2. fiz. vienas metastabilių radioaktyviųjų branduolių, kurie yra skirtingos energinės būsenos, bet turi vienodą atominį ir masės skaičių.

Izomazidas

izomazidas, vaistas tuberkuliozei gydyti.

Izoliuoti

izoliúoti [pranc. isoler], išskirti, atriboti, atskirti vieną nuo kito: 1. atskirti vieną nuo kito arba nuo žemės el. įrenginio dalis arba laidus, galinčius turėti įtampą; 2. silpninti garsą, einantį per pastato sienas; 3. apsaugoti statinius ar statybines konstrukcijas nuo vandens; 4. apsaugoti techn. objektus nuo nepageidaujamų šilumos mainų su aplinka; 5. atskirti nuo aplinkos įtakos, laikyti atskirai, pvz., infekcinius ligonius, nusikaltėlius arba įtariamus asmenis.

Izoliuksė

izoliùksė [↗ izo… + lot. lux — šviesa], vienodo apšviestumo kreivė.

Izolinija

izolinija [↗ izo… + ↗ linija], žemėlapio, schemos arba grafiko linija, jungianti vietas su vienodai kiekybiniais kurio nors dydžio rodikliais.

Izoliatorius

izoliãtorius [pranc. isolateur]: 1. elektrai (dielektrikas) arba šilumai nelaidi medžiaga; 2. elektrotechnikoje — įtaisas skirtingų potencialų el. įrenginio dalims elektriškai izoliuoti ir mechaniškai sujungti; 3. med. patalpa ligoniams, sergantiems užkrečiamosiomis ligomis, arba žmonėms, bendravusiems su tokiais ligoniais, laikinai laikyti.

Izoliacinis

izoliãcin‖is [↗ izoliacija], lingv. ~ės kalbos (amorfinės kalbos) — kalbos, kuriose žodžio šaknis sutampa su kamienu, žodžiai nekaitomi, sintaksiniai santykiai reiškiami žodžių tvarka; dar būdinga vienskiemenės šaknys, leksinę reikšmę turintys tonai, žodžio gebėjimas atlikti kelių kalbos dalių funkcijas, pvz., sen. kinų, vietnamiečių kalbos.