instrumeñtas [lot. instrumentum]: 1. darbo įrankis; 2. prietaisas muz. garsams išgauti.
|
||||
instrumeñtas [lot. instrumentum]: 1. darbo įrankis; 2. prietaisas muz. garsams išgauti. instrumentãrijus [lot. instrumentarium], visi kokio nors specialisto įrankiai. instrumentalizmas [lot. instrumentum — įrankis], pragmatizmo atmaina, teigianti, kad žmogaus teorinė veikla (sąvokos, tiesa, teorija) padedanti prisitaikyti prie kintančių išorinių sąlygų. instruktúoti, duoti ↗ instrukcijų (1), pamokyti, nurodyti. instrùktorius [lot. instructor — tvarkytojas], asmuo, kuris nurodo, kaip reikia dirbti, tvarkyti darbą arba kokį reikalą. instruktãžas [rus. instruktaž < lot. instructio — pamokymas], vadovaujamieji nurodymai, pamokymai; instruktuojamoji pamoka, pokalbis. instrùkcija [lot. instructio — pamokymas]: 1. nurodymas, kaip atlikti tam tikrą darbą, naudotis tam tikru prietaisu, mašina; 2. normatyvinis valdymo aktas, apimantis normas ir taisykles, reguliuojančias tam tikros veiklos tvarką ir sąlygas, t. p. normas, nustatančias aukštesnio lygio normatyvinių aktų vykdymo tvarką. institùtas [lot. institutum — nuostatas, įstaiga]: 1. kurios nors srities moksl. tyrimo įstaiga, specialioji aukštoji mokykla (kartais kita mokymo įstaiga); 2. tam tikrą visuomeninių santykių sritį reguliuojančių teisės normų kompleksas, pvz., notariatas, ipoteka. institucionalizmas [↗ institucija], JAV polit. ekonomijos kryptis, pabrėžianti institucijų, traktuojamų psichologizuotai, reikšmę visuomeninių santykių tyrimui. institucionalizãcija [↗ institucija], tapimas institucija, kurio nors fakto, įpročio visuomeninis įtvirtinimas. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai