Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Formuoti

formúoti [lot. formare]: 1. sudaryti, organizuoti; 2. suteikti kam nors kokią nors formą; ugdyti kame nors (kuriame asmenyje) tam tikrus charakterio bruožus; suteikti kam užbaigtą pavidalą; 3. liejininkystėje — gaminti liejimo formą iš formavimo mišinio.

Formuotė

formuõtė [lot. formare — suformuoti], suformuotas kariuomenės junginys, kar. dalis.

Formuluoti

formulúoti [↗ formulė], aiškiai ir tiksliai išreikšti mintį, uždavinio sąlygą, taisyklę.

Formuluotė

formulũotė [lot. formula — forma, pavyzdys, taisyklė], kurios nors taisyklės, dėsnio, išvados apibrėžimas, nusakymas.

Formuliaras

formuliãras [vok. Formular < lot. formula — forma]: 1. blankas aktams, sutartims, protokolams ir kt. dokumentams rašyti; 2. bibliotekos skaitytojo kortelė, kurioje registruojamos skaitytojo paimtos knygos; knygos įskaitos kortelė; 3. Rusijos imperijos valdininkų ir karininkų tarnybos lapas.

Formulė

fòrmulė [lot. formula — forma, taisyklė]: 1. trumpas ir tikslus kurios nors taisyklės, santykio, dėsnio ir pan. apibrėžimas; 2. mat. teiginio ar apibrėžimo simbolinis užrašymas skaičiais, raidėmis ir mat. ženklais; 3. cheminė Δ — chem. elemento, junginio molekulės kokybinės, kiekybinės sudėties ir sandaros žymėjimas chem. simboliais.

Formikariumas

formikãriumas [lot. formica — skruzdėlė], dirbtinis skruzdėlynas (dažn. iš gipso), naud. skruzdėlių biologijai tirti.

Formiatai

formiãtai [lot. (aciditas) form(ica) —skruzdžių rūgštis], org. junginiai; skruzdžių rūgšties druskos ir esteriai.

Formatas

formãtas [pranc. format < lot. formo — suteikiu pavidalą]: 1. popieriaus lapo ar gatavo spaudinio plotis ir aukštis; 2. brėžinių, kitokių techn. dokumentų matmenys.

Formantas

formántas [lot. formans (kilm. formantis) — sudarantis]: 1. žodžių darybos priemonė ar priemonių visuma, skirianti darinį nuo pamatinio žodžio arba sudurtinį žodį nuo pamatinių žodžių, pvz., „atkelti”, „lėktuvas”; 2. fiz. energijos susikoncentravimo sritis garso spektrogramoje, gautoje spektrografu.