Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Ferimagnetikas

ferimagnètikas [↗ feri(tas) + ↗ magnetikas], kristalinė magn. medžiaga, susidedanti iš chem. elementų joninių junginių.

Ferezija

ferèzija [lenk. ferezja < turkų k. ferace]: 1. platus vyriškas apsiaustas, siekiantis blauzdas, įimtas per liemenį, iš priekio apsiuvinėtas; dėvėtas Lietuvoje ir Lenkijoje XVI—XVII a.; 2. elegantiškas moteriškas apsiaustas; dėvėtas Turkijoje.

Feodatarijus

feodatãrijus [lot. feudatarius] ↗ vasalas.

Feodas

feòdas [lot. feodum, feudum < sen. germ. fihu, fehu — dvaras, turtas, galvijai, pinigai + ōd — nuosavybė, valda], V. Europoje feodalizmo laikais — paveldima žemės valda, kurią gaudavo vasalas iš ↗ senjoro1 už tarnybą (dažn. karinę).

Feodalizmas

feodalizmas, klasinė antagonistinė visuomenės formacija, ppr. einanti po vergovinės, kartais — po pirmykštės bendruomeninės santvarkos; gamybinių santykių pagrindas — monopolinė feodalų (bajoro, dvasininko) žemės nuosavybė ir ribota teisė disponuoti tą žemę dirbančiais valstiečiais.

Feodalinis

feodãlinis, susijęs su feodalizmu ar feodalais; būdingas feodalui, feodalizmui.

Feodalas

feodãlas [lot. feodalis], feodalizmo laikais — viešpataujančios klasės atstovas, feodo valdytojas arba ↗ senjoras1; dvarininkas.

Fenotipas

fenotipas [gr. phainō — rodau + ↗ tipas], organizmo savybių, požymių, sandaros struktūrų ir funkcijų visuma, susidariusi per jo individualaus vystymosi procesą.

Fenoplastas

fenoplãstas [↗ fenoliai + ↗ plastikas], plastikas, gaunamas iš fenolio formaldehidinės dervos.

Fenomenologija

fenomenològija [gr. phainomenon — esantis, pasirodantis + ↗ …logija]: 1. filos. disciplina, atliekanti jutiminio pažinimo kritikos funkciją, tirianti sąmonės raidą nuo jutimiškumo iki absoliutaus žinojimo; 2. psichol. šaka, tirianti psichinius fenomenus; 3. idealistinės filosofijos kryptis, tirianti sąmonę, kaip intuityvų esmių stebėjimą, intencionalumą; kūrėjas E. Huserlis (1859—1938, Vokietija).