felibrižas [pranc. félibrige], XIX a. II pusės ir XX a. pradžios provansalų literatūrinė visuomeninė srovė, mėginusi atgaivinti literatūrą provansalų kalba.
|
||||
felibrižas [pranc. félibrige], XIX a. II pusės ir XX a. pradžios provansalų literatūrinė visuomeninė srovė, mėginusi atgaivinti literatūrą provansalų kalba. feldšpatidai [↗ feldšpatai + gr. eidos — pavidalas], mineralų grupė, karkasiniai aliumosilikatai; turintys šiek tiek silicio dioksido SiO2 (nefelinas, leucitas). fèldšpatai [vok. Feldspat], mineralų grupė, šviesūs natrio, kalio, kalcio aliumosilikatai; Δ sudaro apie pusę Žemės plutos masės. feldmáršalas [vok. Feldmarschall], XVI—XVII a. Vokietijos ir Anglijos kavalerijos vado titulas, vartotas per karą; kai kurių valstybių kariuomenių aukščiausias kar. laipsnis. feldjėgeris [vok. Feldjäger]: 1. Vokietijoje ir Rusijoje (iki XX a. pr.) — karinis ir diplomatinis kurjeris; 2. Austrijos-Vengrijos kariuomenėje (XIX a.) — šaulių bataliono kareivis. feldfèbelis [vok. Feldwebel], vyresniojo puskarininkio laipsnis ir pareigybė VDR ir VFR; atsirado XV a. vok. landsknechtų pulkuose. feldceichméisteris [vok. Feldzeugmeister]: 1. XVIII—XIX a. kai kurių kariuomenių vyriausiasis artilerijos viršininkas; 2. Austrijos, vėliau Austrijos-Vengrijos kariuomenės generolo laipsnis; Vokietijos ir Rusijos kariuomenėje (iki I pasaulinio karo) — kar. pareigūnas, tvarkantis kariuomenės tiekimą ir apginklavimą. fečeris [vok. Feldscher], med. darbuotojas, turintis vidurinį med. išsilavinimą; gydytojo padėjėjas. felãchas [arab. fallah], arabų šalių valstietis žemdirbys. fekãlijos [lot. faex (dgs. faeces) — nuosėdos, atmatos]: 1. išmatos, kitaip ↗ ekskrementai; 2. žmogaus kietųjų ir skystųjų ekskrementų mišinys su durpėmis ar kt. medžiagomis; vart. kaip trąša. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai