epònžas [pranc. eponge]: 1. fasoninio sukimo siūlas iš šilko verpalų ir cheminių kompleksinių siūlų; 2. drobinio pynimo šilkinis ar pusšilkinis audinys iš tokių siūlų; vart. suknelėms, palaidinukėms.
|
||||
|
eponimas [gr. epōnymos — suteikiantis kam nors savo vardą], asmens ar daikto vardas, pagal kurį kas nors pavadinama; 1. sen. Graikijoje — dievas arba herojus, kurio vardu būdavo vadinama filė, demas, miestas; 2. sen. Graikijoje — pareigūnas, pvz., Atėnų archontas, kurio vardu būdavo pavadinami metai. epolmãnas [pranc. épaulement < épaule — petys], klasikinio šokio poza; šokėjas stovi vieną ar kitą petį nusukęs nuo žiūrovų, galvą pakreipęs į nusukto peties pusę. epolètai [pranc. épaulletes < épaule — petys], tam tikros formos antpečiai, suapvalintu vienu galu papuošti ženklais, auksiniais arba sidabriniais galionais, spurgais; karininkų paradinės uniformos reikmuo. epoksidai, org. junginiai; trinariai žiediniai eteriai, kuriuose deguonies atomas yra tiesiog susijungęs su dviem anglies atomais; vart. lakams, klijams gaminti. epòdas [gr. epōdos]: 1. sen. graikų poezijoje — trumpesnė eilutė, einanti po 1 ar kelių ilgesnių (dažn. jambinis dimetras arba daktilis po jambinio trimetro); iš tokių eilučių sudarytas kūrinys; 2. sen. graikų chorinės dainos ir tragedijos lyrinės partijos III dalis (einanti po strofos ir antistrofos), turinti savitą metrinę sandarą. epochà [gr. epochē — sustojimas], gamtos, visuomenės raidos laikotarpis, turintis kokių nors būdingų bruožų: 1. geol. Žemės ir org. pasaulio raidos etapas, per kurį susiklostė geol. skyriaus uolienos; geol. periodo dalis; 2. astr. momentas, nuo kurio skaičiuojamas laikas arba kurį atitinka kintami astr. dydžiai, pvz., žvaigždžių koordinatės; 3. stoicizme ir skepticizme — susilaikymas nuo sprendimų.   (Be įvertinimo) Loading... |  Gairės: Astronomijos terminai, Geologijos terminai |  Kategorija: E |  Peržiūrėta: 102 |  Nėra komentarų | epizootològija [↗ epizootija + ↗ …logija], mokslas apie gyvulių infekcines ligas ir kovą su jomis. epizoòtija [↗ epi… + gr. zōon — gyvulys], infekcinės gyvulių ligos išplitimas tam tikru laiku ūkyje ar didesniame plote (šalies dalyje, visoje šalyje). epizoochòrija [↗ epi… + ↗ zoochorija], vaisių ir sėklų, prisisegusių prie gyvulių kūno, plitimas; taip plinta varnalėšos, takišiai. |
||||
|
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
||||
Naujausi komentarai