Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Epizona

epizonà [↗ epi… + ↗ zona], viršutinė metamorfizmo zona Žemės plutoje.

Epizodinis

epizod‖inis, ~ iškas, būdingas epizodui, šalutinis, atsitiktinis, trumpalaikis, nereikšmingas, pvz., Δ veikėjas, ~inė veikla.

Epizodas

epizòdas [gr. epeisodion]: 1. atsitikimas, trumpalaikė, ppr. mažareikšmė įvykio dalis, iš esmės neturinti įtakos visam įvykiui, reiškiniui; 2. lit. kūrinio (dažn. dramos, romano) fragmentas, sudėtinė dalis, turinti tam tikrą kompozicinį savarankiškumą; 3. muz. intermedija, įterptinis motyvas tarp temų; 4. rondo formos muz. kūrinyje — nauja kontrastinga tema; 5. muz. sudėtingos 3 dalių formos vid. dalis; 6. muz. sonatos plėtotės nauja tema.

Epiūra

epiūrà [pranc. épure], brėžinys, gautas, sutapdinus stačiakampės projekcijos projekcijų plokštumas.

Epitrochoidė

epitrochòidė [↗ epi… + gr. trochoeidēs — apskritimo pavidalo], plokščia uždara kreivė, kurią brėžia taškas, nejudamai susietas su skrituliu (viduje ar už jo), be slydimo riedančiu kito apskritimo išorine puse.

Epitetas

epitètas [gr. epitheton — priedėlis], žodis, žymintis kt. žodžiu įvardyto daikto, asmens, reiškinio arba veiksmo savybę ir teikiantis pasakymui plastinio bei emocinio raiškumo, pvz., „tamsiosios girios”.

Epitelis

epitèlis [↗ epi… + gr. thēlē — spenys]: 1. anat. dengiamasis audinys; dengia žmogaus ir gyvūnų odos paviršių, iškloja su išore susisiekiančias kūno vidaus ertmes; 2. augalų gemalo siurbiamasis audinys; 3. liaukinės ląstelės, išklojančios augalų sakotakius; 4. bot. vidinis dulkializdžio ir sėklapradžio branduolėlio ląstelių sluoksnis.

Epitelioma

epiteliomà, navikas iš epitelio ląstelių.

Epitalama

epitalam‖à [gr. epithalamios — vestuvinis], panegirinio pobūdžio eilėraštis, skirtas vestuvių iškilmėms; vestuvių daina; ~os buvo kuriamos antikos laikais ir XVI—XVIII a.

Epitaksija

epitãksija [↗ epi… + gr. taxis — išdėstymas], vienodai tarp savęs orientuotų kristalų augimas ant tos pačios ar kitos medžiagos kristalinio padėklo.