Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Epinastija

epinãstij‖a [↗ epi… + ↗ nastija], augalo organo, pvz., lapų, judesys, pasireiškiantis spartesniu to organo viršutinės dalies augimu už apatinę; dėl ~os organas išsigaubia, nulinksta žemyn.

Epimorfozė

epimorfòzė [↗ epi… + gr. morphē — forma, pavidalas]: 1. vienas regeneracijos atvejų — prarasto organizmo ataugintas, pvz., atauga driežo uodega, tritono koja; 2. kai kurių vabzdžių vystymosi forma; išsiritęs iš kiaušinio jauniklis labai panašus į suaugusį vabzdį, turi tiek pat kūno segmentų, toliau tik auga, neriasi.

Epimorfizmas

epimorfizmas [↗ epi… + gr. morphē — forma, pavidalas], mat. aibės su viena ar keliomis algebrinėmis operacijomis homomorfizmas kitoje aibėje.

Epimitis

epimitis [gr. epimythion < ↗ epi… + gr. mythos — pasakėčia, padavimas], pasakėčios baigiamoji dalis — pamokomoji išvada; moralas.

Epilogas

epilògas [gr. epilogos < ↗ epi… + gr. logos — žodis]: 1. baigiamoji epinio ar draminio lit. kūrinio dalis, kurioje informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius; 2. kreipimasis į žiūrovus kai kurių antikinių dramų pabaigoje, kur aiškinami autoriaus tikslai, suvaidinto kūrinio prasmė; 3*. ko nors pabaiga, baigiamoji dalis.

Epiliacija

epiliãcija [lot. e(x)—iš + pilus — plaukas], plaukų pašalinimas.

Epilepsija

epilèpsija [gr. epilēpsia < epilambanō — užpuolu, pagaunu], nuomaris — nervų liga, kuriai būdinga traukuliai ir sąmonės netekimo priepuoliai.

Epikūrizmas

epikūrizmas: 1. materialistinė ir ateistinė Epikūro (gr. Epikuros; 341 — 270 pr. m. e.) filosofija ir etika, aukščiausiu tikslu laikanti protingą žmogaus siekimą laimės; 2. etikos principas, kurio esmė — nevaržomas naudojimasis gyvenimu.

Epikūrininkas

epikurininkas: 1. epikūrizmo pasekėjas; 2. žmogus, labiausiai vertinantis malonumus.

Epikrizė

epikrizė [↗ epi… + ↗ krizė], baigiamoji ligos istorijos dalis.