apretúoti: 1. apdoroti audinius apretais; 2. apdoroti minkštų odų paviršių arba avalynę apretūromis.
|
||||
apretúoti: 1. apdoroti audinius apretais; 2. apdoroti minkštų odų paviršių arba avalynę apretūromis. aprètas [pranc. apprêt < apprêter — apdailinti], apdailos medžiaga (krakmolas, muilas, riebalinės ir sintetinės medžiagos, celiuliozės esteriai), kuri užtepama ant audinio ar verpalų arba kuria jie permirkomi, kad įgytų reikiamų savybių (standumo, neglamžumo, elastingumo, blizgesio). aprãksija [gr. apraxia — neveiklumas], įgyto sugebėjimo atlikti tikslingus judesius netekimas dėl galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės pažeidimo. appoggiatura [sk. apodžatura; it.], melizmų rūšis — ilgasis foršlagas. appassionato [sk. apasjonato; it.], muz. aistringai, karštai, su polėkiu. apozicija [lot. appositio— priedas]: 1. lingv. priedėlis — pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir su pažymimuoju žodžiu derinamas linksniu, pvz., „mergelė lelijėlė”; 2. biol. audinių ir ląstelių augimo būdas: nauji sluoksniai formuojasi ant anksčiau susidariusių. apoteòzė [gr. apotheōsis — sudievinimas]: 1. asmens ar įvykio išaukštinimas; 2. iškilminga baigiamoji spektaklio ar šventinio koncerto dalis, kur kas nors šlovinama. apotemà [gr. apothema — kas atidėta]: 1. mat. statmuo, nuleistas iš taisyklingojo daugiakampio centro į jo kraštinę; 2. taisyklingosios piramidės šoninės sienos aukštinė. apotècis [gr. apothēkē — saugykla, sandėlis], aukšliagrybių ir kerpių atviras (dubenėlio, taurelės, disko pavidalo), netaisyklingas vaisiakūnis. apostrofà [gr. apostrophē <. apostrophō — atsigręžiu], retorinis kreipinys, stilistinė figūra — autoriaus kreipimasis į daiktą, abstrakciją, mirusį ar nesantį asmenį, su kuriais iš tikrųjų negalima kalbėtis, pvz.: „O naktie šaltoji! / O naktie ledine! / Pasakyk, koks kelias / Veda į tėvynę?” — S. Nėris. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai