absoliùtinti, traktuoti ką nors kaip absoliutų.
|
||||
|
absoliùtinis ↗ absoliutus. absoliùtas [lot. absolutus — besąlygis, neapibrėžtas]: 1. idealistinėje filosofijoje — amžinas, nekintamas pasaulio pagrindas (absoliutinė dvasia, absoliutinė idėja, absoliutinis Aš, dievas); 2. kas savaiminga, nesantykiška, ko niekas nesąlygoja. absoliùcija [lot. absolutio — atleidimas]: 1. psn. teismo nutarimas, atleidžiantis teisiamąjį nuo bausmės; 2. rel. nuodėmių atleidimas (per išpažintį); bažn. bausmės panaikinimas.   (Be įvertinimo) Loading... |  Gairės: Bažnytiniai terminai, Religiniai terminai |  Kategorija: A |  Peržiūrėta: 11 |  Nėra komentarų | absintizmas [pranc. absinthe — pelynų degtinė], lėtinis apsinuodijimas pelynu, sukeltas ilgalaikio absento vartojimo. absentizmas ↗ absenteizmas. abseñteris, gamyboje nedalyvaujantis žemės ir į ją įdėto kapitalo savininkas. absenteizmas [lot. absens (kilm. absentis) — nesantis, nedalyvaujantis]: 1. burž. šalyse — vengimas dalyvauti valstybės valdžios organų rinkimuose; 2. žemėvaldos forma, kai žemės ir į ją įdėto kapitalo savininkas gamyboje nedalyvauja. abseñtas [pranc. absinthe], alkoholinis gėrimas — pelynų trauktinė. abscisė [lot. abscissus — atplėštas, atskirtas], viena Dekarto koordinačių. |
||||
|
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
||||
Naujausi komentarai