eozinas [gr. ēōs — aušra], org. junginys C20H8Br4O5; raudoni dažai biol. preparatams, folijai, popieriui dažyti.
|
||||
eozinas [gr. ēōs — aušra], org. junginys C20H8Br4O5; raudoni dažai biol. preparatams, folijai, popieriui dažyti. eozinofilai [↗ eozinas + ↗ …filas], kraujo ląstelės — grūdėtieji leukocitai (granuliocitai), kurių citoplazmos grūdeliai (granulės) dažosi rūgštiniais dažais, pvz., eozinu. epaktà [lot. epacta < gr. epaktos — antraštė], astr. skaičius, rodantis, kiek parų praėjo nuo paskutinės praėjusių metų Mėnulio jaunaties iki pirmos naujųjų metų dienos; dabar vart. tik Velykų datai apskaičiuoti. epárchas [gr. eparchos — viršininkas], Bizantijoje — Konstantinopolio miesto viršininkas. epárchija [gr. eparchia]: 1. sen. graikų ir romėnų provincija arba kolonija; 2. stačiatikių vyskupo valdoma vyskupija. èpas [gr. epos — žodis, pasakojimas]: 1, viena iš 3 pagrindinių (šalia lyrikos ir dramos) grožinės literatūros rūšių — pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinė literatūra (senoviniai epai, pasakėčios, poemos, romanai, apsakymai); 2. vienas iš epo I reikšme žanrų — didelis, dažn. eiliuotas ist. ar mit. tematikos kūrinys arba kūrinių ciklas; buvo paplitęs gimininės santvarkos irimo, pvz., graikų „Iliada” ir „Odisėja”, ir feodalizmo, pvz., prancūzų „Rolando giesmė”, laikais; senovinis epas, epopėja. épaulement [sk. epolman; pranc] ↗ epolmanas. epeiroforèzė [gr. ēpeiros — sausuma + phorēsis — nešimas], žemynų ar jų dalių horizontalus slinkimas. epeirogèninis [ēpeiros + ↗ …geninis], geol. svyruojamasis, pvz., Δ judesys (lėtas vertikalus Žemės plutos judesys). ependimà [gr. ependyma — viršutinė danga], anat. plona plėvelė, išklojanti galvos smegenų skilvelius ir nugaros smegenų centr. kanalą. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai