kolãpsas [lot. collapsus — nusilpęs, subliūškęs]: 1. med. ūminis kraujagyslių funkcijos nepakankamumas; 2. med. organo subliūškimas, pvz., plaučių Δ; 3. astr. labai staigus žvaigždės traukimasis.
|
||||
kolãpsas [lot. collapsus — nusilpęs, subliūškęs]: 1. med. ūminis kraujagyslių funkcijos nepakankamumas; 2. med. organo subliūškimas, pvz., plaučių Δ; 3. astr. labai staigus žvaigždės traukimasis. kèrnas [vok. Kern — šerdis]: 1. koloniniu gręžimu išgręžtas cilindrinis uolienos stulpelis, iš kurio nustatomos jos savybės; 2. astr. galaktikos branduolio centr. dalis, turinti daugiausia žvaigždžių. kavèrna [lot. caverna — urvas, ertmė]: 1. ertmė, kuri atsiranda organe, patologiniam procesui suardžius jo audinį, pvz., plaučių Δ; 2. astr. beveik bemedžiagė (be žvaigždžių ir kosminių ūkų) ertmė tarpžvaigždinėje erdvėje. kalderà [isp. caldera — didelis katilas]: 1. geol. plati stačiašlaitė dauba vulkano viršūnėje, susidariusi, sprogus užsikimšusiai vulkano stemplei arba yrant vulkaną sudarančioms uolienoms; 2. astr. žiedinis Marso kraterio duburys, kurio centre kyšo jaunesnis krateris. inèksas, astr. periodas (10 571,95 d), kuriam praėjus kartojasi Saulės ir Mėnulio užtemimai. imèrsija [lot. immersio — panardinimas]: 1. panardinimas į skystį (ppr. į vandenį); 2. astr. kosm. objekto užtemdymas, kitaip ↗ okultacija. horizòntas [gr. horizōn (kilm. horizontos) — atribojantis]: 1. akiratis; 2. astr. svorio krypčiai statmenos plokštumos (horizonto plokštumos) ir dangaus sferos susikirtimo linija; 3. geol. uolienų sluoksnis ar kelių sluoksnių kompleksas, susidedantis iš keleto vienodo amžiaus svitų arba vienodo amžiaus skirtingų facijų uolienų; regioninis stratigrafinis vienetas; 4. ksb. viename lygyje esančių horizontalių kasinių visuma; 5. upių, ežerų ir jūrų vandens lygis, aukštis; vandens Δ; 6*. žinių, idėjų, galimybių ir veikimo platumas, perspektyvos. hemisferà [↗ hemi… + ↗ sfera], astr. dangaus sferos, Žemės ar kt. planetos vienas pusrutulių. heliogrãfin‖is [↗ heliografas], astr. susijęs su Saulės paviršiaus įv. vietų padėties nusakymu, pvz., ~ės koordinatės (Saulės paviršiaus koordinatės). hãlas [gr. haiōs — ratas]: 1. optinis atmosferos reiškinys — balti arba vaivorykštiniai šviesos ratilai, juostos, lankai, dėmės aplink Saulę ir Mėnulį, susidarantys dėl šviesos spindulių lūžimo ar atspindžio nuo debesų ledo kristalėlių; 2. astr. diskinė arba žiedinė šviesi dėmė aplink kometą; 3. astr. kamuolinių žvaigždžių spiečių, trumpaperiodžių Lyros RR tipo žvaigždžių, subnykštukių rutulinė sistema aplink spiralinę galaktiką. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai