autoreguliãcija [↗ auto… + ↗ reguliacija], biol. organizmų sugebėjimas grįžti į normalią būseną po vystymosi ir fiziologinių funkcijų sutrikimo.
|
||||
autoreguliãcija [↗ auto… + ↗ reguliacija], biol. organizmų sugebėjimas grįžti į normalią būseną po vystymosi ir fiziologinių funkcijų sutrikimo. autochtònai [gr. autochthones]: 1. čiabuviai, senbuviai, senieji, pirmykščiai šalies gyventojai; 2. biol. organizmai, tebegyvenantys vietovėje, iš kurios yra kilę. asimiliãcija [lot. assimilatio — supanašėjimas]: 1. biol. maisto medžiagų pavertimas sudėtingesne organizmo medžiaga; su disimiliacija sudaro organizmo medžiagų apykaitą (metabolizmą); anabolizmas; 2. lingv. gretimų arba arti vienas kito esančių garsų artikuliacijos supanašėjimas; vienos fonemos skiriamasis požymis, pvz., „t” duslumas, nukeliamas j gretimą fonemą, pvz., skardųjį „b” ar „g”, dėl to ši virsta kita fonema, pvz., dusliuoju „p” ar „k”; 3. etn. etninės grupės ar tautos susiliejimas su kita, perimant pastarosios kalbą, kultūrą, papročius; 4. naujų žinių įtraukimas į turimą žinių sistemą; 5. individo įsijungimas j grupę, perėmimas jos priimtų nuostatų; 6. magmos ir ją supančių uolienų sąveika: tirpsta, lydosi uolienos, dėl to keičiasi ir magmos sudėtis. artefãktas [lot. arte — dirbtinai + factus — padaryta], nenatūralus procesas arba darinys, pvz., nuosėdos, atsirandantis, tiriant biol. objektą. apozicija [lot. appositio— priedas]: 1. lingv. priedėlis — pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir su pažymimuoju žodžiu derinamas linksniu, pvz., „mergelė lelijėlė”; 2. biol. audinių ir ląstelių augimo būdas: nauji sluoksniai formuojasi ant anksčiau susidariusių. aparãtas [lot. apparatus — įrenginys]: 1. prietaisas, įtaisas, įrengimas; 2. įstaigų, aptarnaujančių kurią nors valdymo ar ūkio sritį, visuma; 3. organizacijos, įstaigos darbuotojų visuma; 4. biol. vienos funkcijos organų visuma; 5. pastabos, rodyklės ir kita pagalbinė moksl. darbo, leidinio medžiaga. antropologizmas [↗ antropologija], filos. pažiūra, žmogaus vystymąsi aiškinanti jo biol. savybėmis, o ne socialiniu determinuotumu. antitoksinas [↗ anti… + ↗ toksinai], antikūnas, neutralizuojantis biol. kilmės nuodus; susidaro organizme, patekus į jį nuodams, sergant infekcinėmis ligomis arba nuo jų paskiepijus. antibiòtikai [↗ anti… + gr. biōtikos — gyvybinis]: 1. biol. mikroorganizmų, augalų ir gyvūnų audinių gyvybinės veiklos produktai, slopinantys kitų aplinkinių mikrobų augimą ir dauginimąsi arba juos naikinantys; 2. farm. iš mikroorganizmų (grybų, aktinomicetų, bakterijų) medžiagų apykaitos produktų pagaminti arba susintetinti vaistai infekcinėms ligoms gydyti. antigènai [gr. anti(sōmata) — antikūnai + ↗ …genas], biol. kilmės medžiagos, pvz., baltymai, jų dariniai, kai kurie polisacharidai, bakterijos, kurios, patekusios į organizmą, sukelia antikūnų gaminimąsi. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai