Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Pragmatizmas

pragmatizmas [gr. pragma (kilm. pragmatos) — darbas, veiksmas]: 1. filos. kryptis, praktinius mąstymo ir veiklos būdus laikanti svarbiausiais, tiesos kriterijumi — praktinį jos pritaikomumą; 2. ist. mokslo kryptis, apsiribojanti įvykių išdėstymu pagal jų išorinį ryšį ir nuoseklumą, neatskleidžiant ist. raidos dėsnių.

Pozityvizmas

pozityvizmas [pranc. positivisme < positif — pagrįstas]: 1. XIX a. filos. kryptis, teigianti, kad filosofija, kaip mokslas, turi remtis tiksliaisiais tyrimo metodais, atsisakyti bet kokios metafizikos; pradininkas O. Kontas; 2. Lenkijoje — po 1863 m. kilęs visuomeninis literatūrinis sąjūdis, kaip reakcija į idealistinį romantizmą.

Pliuralizmas

pliuralizmas [lot. pluralis — daugybinis]: 1. filos. koncepcija, aiškinanti, kad egzistuoja keli (arba daug) vienas nuo kito nepriklausomi būties pradai; 2. daugybiškumas.

Platonizmas

platonizmas: 1. Platono (427—347 pr.m.e.) objektyviojo idealizmo filos. sistema; 2. grynai dvasinis potraukis.

Pitagorizmas

pitagorizmas, VI—IV a. pr. m. e. filos. ir moksl. teorijos, skelbusios sielų kilnojimąsi, skaičių mistiką, matematikos kultą, dangaus sferų harmoniją; pradininkas gr. filosofas Pitagoras (apie 580—500 pr. m. e.).

Pironizmas

pironizmas, Pirono Elidiečio (IV a. pr. m. e.) filos. doktrina, skelbianti skepticizmą.

Perspektyvizmas

perspektyvizmas [↗ perspektyva], filos. koncepcija, pagal kurią pažinimas yra priklausomas nuo pažįstančio žmogaus požiūrio, interesų, tikslų.

Panteizmas

panteizmas [↗ pan… + gr. theos — dievas], filos. rel. pažiūra, sutapatinanti beasmenį dievą su gamta arba skelbianti, kad dievas egzistuoja gamtoje imanentiškai.

Panlogizmas

panlogizmas [↗ pan… + gr. logos — mintis, protas], idealistinė filos. koncepcija, tapatinanti būtį ir mąstymą, teigianti, kad gamtos ir visuomenės raida yra pasaulinio proto, absoliuto log. veikla.

Organonas

organònas [gr. organon — įrankis, instrumentas, organas], moksl. pažinimo priemonė, pagrindas; filos. istorijoje — logika (aristotelininkai, F. Bekonas).