|
-> natūralizmas [pranc. naturalisme < lot. naturalis — įgimtas, gamtinis]: 1. XIX a. paskutinio ketvirčio literatūros, teatro, dailės srovė, kurios pagrindinis principas buvo objektyvus ir tikslus tikrovės vaizdavimas; natūralistai socialinius prieštaravimus laikė biologinės kovos dėl būvio išraiška, daug dėmesio skyrė veikėjų fiziologinei prigimčiai, liguistiems psichikos reiškiniams, detaliai vaizdavo vargingųjų visuomenės sluoksnių buitį, reiškė demokratines idėjas; 2. paviršutiniškas, be gilesnio idėjinio įprasminimo, tikrovės, ypač buities ir niūrių, liguistų gyvenimo reiškinių (smurto, žiaurumo, sekso) vaizdavimas meno kūriniuose; tokių tendencijų yra įvairių laikotarpių literatūroje, teatre, dailėje; 3. filos. kryptis, tikrovę aiškinanti natūraliomis priežastimis, jos reiškinius — gamtos dėsniais; 4. sociologijos kryptis, visuomenę laikanti gamtos dalimi, gamtos dėsnius — lemiančiais visuomeninius procesus.
monizmas [gr. monos — vienas, vienintelis], filos. kryptis, aiškinanti tikrovę 1 pagrindu (materialiu arba dvasiniu).
monadizmas, filos. ↗ monadologija.
moizmas, kinų filos. mokykla, egzistavusi V—II a. pr. m. e.; konfucianizmo opozicija; pradininkas Mo Dzė (Mo Zi; 479—400 pr. m. e.).
-> misticizmas [↗ mistika], pažiūra, kad gamtos ir visuomenės reiškinių pagrindą sudaro paslaptingas, jutimais nesuvokiamas ir protu nepaaiškinamas antgamtinis pradas; tą pažiūrą bei mistinį pasaulio suvokimą (mistiką) pripažįstančios ir ja aiškinančios pasaulį teol. ir filos. doktrinos.
mimánsa [skr. samprotavimas, svarstymas], viena iš 6 pagrindinių ortodoksinių indų filos. sistemų.
miletiẽčiai, pirmoji gr. filos. mokykla, gyvavusi VI a. pr. m. e. Mileto (Milētos) mieste; būdinga naivusis materializmas ir stichinė dialektika.
metempsichòzė [gr. metempsychōsis — sielų persikėlimas], rel. filos. pažiūra, pripažįstanti, kad mirusio žmogaus siela persikelianti į kitą užgimusį organizmą (žmogų, žvėrį, augalą); Δ yra brahmanizmo, induizmo ir kai kurių kt. religijų sudėtinė dalis.
metafilosòfija [↗ meta… + ↗ filosofija], filos. teorija, filosofiją aiškinanti kaip specifinę, neistorišką žinių sritį.
-> metafizika [gr. (ta) meta (ta) physika — tai, kas seka po fizikos; taip buvo pavadinti Aristotelio kūriniai, pasirodę po jo „Fizikos”]: 1. kai kurių idealistinės filosofijos krypčių skiriama filos. dalis, tirianti vad. antjutiminius būties ir pažinimo pradus; 2. mąstymo metodas, atskleidžiantis reiškinius tik jų pastovumo ir mechaninių bei kiekybinių ryšių aspektu; 3. abstrakčios spekuliacijos, sudėtingi, bet tušti bendri samprotavimai, nesusieti su tikrove.
|
|
Naujausi komentarai