|
-> intuicija [lot. intuitio < intueor — įdėmiai žiūriu]: 1. filos. tiesos suvokimas be įrodymų; 2. psichol. įsitikinimas, kurio negalima visiškai pagrįsti; kyla dėl nesąmoningo požiūrio, susidariusio panašiose situacijose, perkėlimo į konkrečią situaciją arba dėl labai silpnų dirgiklių veikimo.
individualizmas [pranc. individualisme < lot.], pasaulėžiūra, filos. doktrina, perdedanti individo vertę, laikanti individo interesus svarbesniais už visuomenės interesus.
indeterminizmas [lot. in… — ne…+ ↗ determinizmas], filos. teorija, neigianti gamtos ir visuomenės reiškinių objektyvų priežastingumą.
idealizm‖as [pranc. idéalisme < gr.]: 1. filos. kryptis, aiškinanti tikrovę kaip dvasią, protą, idėją; objektyvusis Δ teigia, kad dvasinis pasaulis egzistuoja savaime, objektyviai; subjektyviojo, ar gnoseologinio, ~o požiūriu, tikrovė neegzistuoja nepriklausomai nuo pažįstančiojo subjekto; 2. polinkis idealizuoti tikrovę, vadovautis aukštais idealais.
-> humanizmas [pranc. humanisme]: 1. pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagr. vertybe, jo gerovę — socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą — trokštamais žmonių santykių principais; socialistinis Δ — K. Markso ir F. Engelso sukurta filos. koncepcija, kritikuojanti kapit. santykių sukurtą žmonių susvetimėjimą ir nurodanti būdus sukurti tokius visuomeninius santykius, kurie leistų visokeriopai ugdyti asmenybę; 2. renesanso epochos pasaulėžiūra, pabrėžianti žmogaus vertingumą, jo proto galimybes; priešiška vid. amžių asketizmui.
hipostãzė [gr. hypostasis — pagrindas; egzistavimas]: 1. dievo atributas, abstrakčių dievo bruožų personifikacija, pvz., katalikų teologijoje Δ — trejybė (dievas tėvas, dievas sūnus ir dievas šventoji dvasia); 2. filos. pažinimo procese — abstrakcijų (savybių, santykių) pavertimas savarankiškomis realybėmis; būdinga idealizmui; 3. biol. nealelinių genų sąveika: kurį nors alelių poros geną (hipostazinį) slopina kitas nealelinis genas (epistazinis); 4. med. kraujo sąstovis apatinėse kūno dalyse arba kai kuriuose organuose.
hilomorfizmas [gr. hylē — materija + morphē — forma], filos. koncepcija, teigianti, kad visi daiktai esą sukurti aktyvios formos iš pasyvios, inertiškos materijos.
hiloteizmas [hylē + gr. theos — dievas], filos. rel. doktrina, materiją tapatinanti su dievybe.
hilozoizmas [hylē + gr. zōē — gyvybė], filos. teorija, sugyvinanti ir sudvasinanti visą materiją, teigianti, kad visos materijos formos galinčios justi, suvokti, mąstyti.
-> hermenèutika [gr. hermēneutikē < hermēneuō — aiškinu, dėstau]: 1. filol. šaka, tirianti raštijos paminklus, aiškinanti juos vidiniu (paties teksto) požiūriu ir nustatanti tikriausią, taisyklingiausią teksto variantą; 2. idealistinės kultūros ir visuomenės tyrimo metodologija; 3. filos. kryptis, supratimą traktuojanti kaip esminę žmogaus ir jo socialinės būties ypatybę.
|
|
Naujausi komentarai