Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Intuicija

intuicija [lot. intuitio < intueor — įdėmiai žiūriu]: 1. filos. tiesos suvokimas be įrodymų; 2. psichol. įsitikinimas, kurio negalima visiškai pagrįsti; kyla dėl nesąmoningo požiūrio, susidariusio panašiose situacijose, perkėlimo į konkrečią situaciją arba dėl labai silpnų dirgiklių veikimo.

Individualizmas

individualizmas [pranc. individualisme < lot.], pasaulėžiūra, filos. doktrina, perdedanti individo vertę, laikanti individo interesus svarbesniais už visuomenės interesus.

Indeterminizmas

indeterminizmas [lot. in… — ne…+ ↗ determinizmas], filos. teorija, neigianti gamtos ir visuomenės reiškinių objektyvų priežastingumą.

Idealizmas

idealizm‖as [pranc. idéalisme < gr.]: 1. filos. kryptis, aiškinanti tikrovę kaip dvasią, protą, idėją; objektyvusis Δ teigia, kad dvasinis pasaulis egzistuoja savaime, objektyviai; subjektyviojo, ar gnoseologinio, ~o požiūriu, tikrovė neegzistuoja nepriklausomai nuo pažįstančiojo subjekto; 2. polinkis idealizuoti tikrovę, vadovautis aukštais idealais.

Humanizmas

humanizmas [pranc. humanisme]: 1. pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagr. vertybe, jo gerovę — socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą — trokštamais žmonių santykių principais; socialistinis Δ — K. Markso ir F. Engelso sukurta filos. koncepcija, kritikuojanti kapit. santykių sukurtą žmonių susvetimėjimą ir nurodanti būdus sukurti tokius visuomeninius santykius, kurie leistų visokeriopai ugdyti asmenybę; 2. renesanso epochos pasaulėžiūra, pabrėžianti žmogaus vertingumą, jo proto galimybes; priešiška vid. amžių asketizmui.

Hipostazė

hipostãzė [gr. hypostasis — pagrindas; egzistavimas]: 1. dievo atributas, abstrakčių dievo bruožų personifikacija, pvz., katalikų teologijoje Δ — trejybė (dievas tėvas, dievas sūnus ir dievas šventoji dvasia); 2. filos. pažinimo procese — abstrakcijų (savybių, santykių) pavertimas savarankiškomis realybėmis; būdinga idealizmui; 3. biol. nealelinių genų sąveika: kurį nors alelių poros geną (hipostazinį) slopina kitas nealelinis genas (epistazinis); 4. med. kraujo sąstovis apatinėse kūno dalyse arba kai kuriuose organuose.

Hilomorfizmas

hilomorfizmas [gr. hylē — materija + morphē — forma], filos. koncepcija, teigianti, kad visi daiktai esą sukurti aktyvios formos iš pasyvios, inertiškos materijos.

Hiloteizmas

hiloteizmas [hylē + gr. theos — dievas], filos. rel. doktrina, materiją tapatinanti su dievybe.

Hilozoizmas

hilozoizmas [hylē + gr. zōē — gyvybė], filos. teorija, sugyvinanti ir sudvasinanti visą materiją, teigianti, kad visos materijos formos galinčios justi, suvokti, mąstyti.

Hermeneutika

hermenèutika [gr. hermēneutikē < hermēneuō — aiškinu, dėstau]: 1. filol. šaka, tirianti raštijos paminklus, aiškinanti juos vidiniu (paties teksto) požiūriu ir nustatanti tikriausią, taisyklingiausią teksto variantą; 2. idealistinės kultūros ir visuomenės tyrimo metodologija; 3. filos. kryptis, supratimą traktuojanti kaip esminę žmogaus ir jo socialinės būties ypatybę.