astronòmija [↗ astro… + gr. nomos — dėsnis], mokslas apie Visatos materijos pasiskirstymą, judėjimą, fiz. būseną, sandarą, raidą.
|
||||
astronòmija [↗ astro… + gr. nomos — dėsnis], mokslas apie Visatos materijos pasiskirstymą, judėjimą, fiz. būseną, sandarą, raidą. astrofizika [↗ astro… + ↗ fizika], mokslas, tiriantis kosm. kūnų, pvz., Saulės, žvaigždžių ir kosm. erdvės fiz. ir chem. procesus. ansámblis [pranc. ensemble — kartu]: 1. harmoninga visuma; 2. scenos, estrados ar kt. kūrinio atlikimo meninė darna, stiliaus vientisumas; 3. kelių dainininkų dainavimas vienu metu operoje, kantatoje, oratorijoje; 4. vokalinis arba instrumentinis muz. kūrinys nedideliam atlikėjų skaičiui; 5. scenos kūrinių atlikėjų kolektyvas; instrumentininkų, dainininkų grupė; 6. vientisos archit. kompozicijos ir stiliaus statinių bei įrenginių kompleksas; 7. visuma aprangos dalių ir elementų (drabužių, apavo, galvos apdangalo, papuošalų), kurie gražiai tarp savęs dera ir vienas kitą papildo; 8. fiz. visuma, pvz., fazinis Δ (fazinės erdvės taškų visuma, teoriškai nusakanti galimas sistemos mikroskopines būsenas). anizotròpija [gr. anisos — nelygus + tropos — kryptis; savybė]: 1. fiz. vienalyčių medžiagų, daugiausia kristalų, fiz. savybių (mechaninių, šiluminių, elektrinių, magnetinių, optinių), t. p. gyvūnų ir augalų audinių savybių nevienodumas skirtingomis kryptimis, pvz., žėručio plokštelė skyla į plonus lapelius tik išilgai tam tikros plokštumos; 2. nevienodas įvairių augalo organų padėties pakitimas dėl to paties aplinkos faktoriaus poveikio; 3. ląstelės sienelių, krakmolo grūdelių ir kai kurių chloroplastų savybė dvigubai laužti šviesos spindulius. anihiliãcija [lot. annihilatio — išnykimas], fiz. dalelės, pvz., elektrono, ir antidalelės, pvz., pozitrono, virtimas fizikinio, pvz., elektromagnetinio, lauko kvantais; išmedžiagėjimas. anamòrfinis [↗ anamorfuoti], fiz. iškreiptas, pakitęs, pvz., Δ vaizdas (objekto vaizdas, gautas specialiomis optinėmis sistemomis arba pakreipus objekto ir ekrano, kuriame susidaro vaizdas, plokštumas). amplitùdė [lot. amplitudo — erdvumas, platumas]: 1. fiz. didžiausias periodiškai kintančio dydžio nuokrypis nuo pusiausvyros padėties; 2. mat. plokščias kampas, kurį sudaro polinė ašis ir nagrinėjamo taško radiusas vektorius polinėse koordinatėse; 3. užmojis, plotis; kitimo, įvairovės apimtis, ribos. aktyvãcija [↗ aktyvus]: 1. medžiagos žadinimas (jos kaitinimas, švitinimas, apdorojimas kt. medžiagomis), kad lengviau, sparčiau ir stipriau vyktų jos cheminis ar fizikinis kitimas (virsmas), pvz., kad vyktų chem. reakcija, branduolio skilimas; 2. chem. molekulių sužadinimas; tokios molekulės lengviau reaguoja; 3. korytų medžiagų, pvz., medžio anglių, apdorojimas, kad padidėtų tų medžiagų sorbcinė (sugėrimo) geba; 4. fiz. dirbtinių radioaktyvių izotopų gavimas, pastovius atomų branduolius apšaudant neutronais, protonais, deuteronais, kt. branduoliais arba švitinant gama kvantais. akcèptorius [lot. acceptor — priėmėjas]: 1. fiz. puslaidininkio kristalinės gardelės defektas, pvz., savasis atomas tarpmazgyje arba priemaiša, galintis prisijungti elektroną iš valentinės juostos ar donoro; 2. chem. dalelė, prisijungianti elektronus, protonus, molekules, jonus ar laisvuosius radikalus. agregãtinis [↗ agregatas]: 1. fiz. susijęs su tam tikrų jėgų susietų atomų, jonų, molekulių ar koloidinių dalelių būsena, pvz., kieta (kristaline), skysta, dujine ar plazmine; 2. susijęs su agregatu. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai