regiònas [lot. regio (kilm. regionis) – kraštas, sritis]: 1. didelis savitas terit. vienetas (gamtinis, ekonominis, politinis); 2. geogr. kurio nors krašto, srities, rajono landšaftų kompleksas.
|
||||
regiònas [lot. regio (kilm. regionis) – kraštas, sritis]: 1. didelis savitas terit. vienetas (gamtinis, ekonominis, politinis); 2. geogr. kurio nors krašto, srities, rajono landšaftų kompleksas. rajònas [pranc. rayon — spindulys], geogr. sferos terit. vienetas (gamtinis, ekonominis, politinis, administracinis). radiopèlengas [↗ radio… + ↗ pelengas], kryptis nuo stebėtojo į žinomoje geogr. vietoje veikiančią radijo stotį arba radijo švyturį, matuojama horzontaliu kampu tarp dienovidinio plokštumos ir vertikalios plokštumos, einančios per stebėtoją ir radijo stotį arba radijo švyturį. põlius [lot. polus < gr. polos — Žemės ir dangaus ašis]: 1. geogr. ašigalis; 2. astr. Žemės ir dangaus sferos sukimosi ašies susikirtimo su Žemės paviršiumi arba dangaus sfera taškas; 3. vienas el. srovės šaltinio, elektroninio, joninio prietaiso, elektrotechnikos įrenginio elektrodų arba magneto galų; 4. geom. pastovus erdvės (plokštumos) taškas, su kuriuo susijęs radiusas-vektorius ir polinės koordinatės; 5. geom. taškas, kurį II eilės kreivė tam tikru būdu sieja su poliare (2); 6*. visiška priešybė. pikas1 [pranc. pic — viršūnė]: 1. aukščiausias taškas, kokios nors veiklos smarkus trumpalaikis suaktyvėjimas, pvz., energetinės sistemos apkrovimo Δ, miesto transporto Δ; 2. geogr. psn. smaili kalno viršūnė; aukščiausia kalnų viršūnė. paleogeogrãfija [↗ paleo… + ↗ geografija], mokslas, tiriantis Žemės geol. praeities geogr. sąlygas. observãcija [lot. observatio — stebėjimas]: 1. med. žmonių, kurie gali būti įtariami sergą pavojinga užkrečiamąja liga (cholera, maru) izoliavimas ir stebėjimas; 2. plaukiančio laivo geogr. koordinačių nustatymas pagal pakrantės objektus arba dangaus šviesulius. nozogeogrãfija [nosos + ↗ geografija], ligų geografija — mokslas apie ligų geogr. paplitimą. monadnòkas [pagal Monadnoko (Monadnock) kalno JAV pavadinimą], geogr. atsparuolis — Žemės paviršiaus iškiluma (kalnas, kalva) iš denudacijai atsparių uolienų. meándra [pagal labai vingiuotos Didžiojo Mendero (gr. Maiandros) upės Turkijoje pavadinimą]: 1. geogr. kilpos pavidalo upės vingis; 2. geom. motyvų (stačiais kampais lenktų arba spiralinių linijų) ornamentas; būdingas sen. graikų, klasicizmo dailei. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai