Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Vulkanizmas

vulkanizmas [↗ vulkanas], geol. visuma gamtos reiškinių, kuriuos sukelia magmos arba lavos ir iš jos išsiskiriančių dujų, vandens garų, terminių vandenų migracija litosferoje, kilimas iš gelmių ir pasklidimas Žemės paviršiuje, atmosferoje; analogiški reiškiniai kituose dangaus kūnuose.

Vendas

veñdas [pagal sen. slavų genties vendų pavadinimą], Žemės geol. istorijos vėlyvojo proterozojaus vėlyviausias laikotarpis, trukęs iki kambro; per tą laikotarpį susidariusių uolienų kompleksas.

Triasas

triãsas [gr. trias — trejybiškumas], Žemės geol. istorijos mezozojaus eros I periodas; per tą laikotarpį susidariusių uolienų sistema.

Trapas

trãpas3 [šved. trapp < trappa — laiptai], geol. platformose susidariusių magminių bazinių uolienų (dolerito, diabazo, diabazinio porfyrito, bazalto) formacija.

Transgresija

transgrèsija [lot. transgressio – perėjimas], geol. jūros veržimasis į sausumą; ilgalaikis sausumos plotų aptvinimas, dažn. dėl tektoninių judesių.

Termos

tèrmos [lot. thermae < gr. thermos – šiltas, karštas]: 1. sen. romėnų viešoji pirtis; 2. geol. terminiai vandenys – šiltos arba karštos versmės ir karšti požeminiai vandenys.

Terciaras

terciãras [angl. tertiary < lot. tertius — trečias], psn. Žemės geol. istorijos kainozojaus eros laikotarpis, apimantis paleogeno ir neogeno periodus.

Tektonika

tektònika [gr. tektonikē — statybos menas]: 1. geol. Žemės plutos ir viršutinės mantijos sandara, kurią suformavo tektoniniai judesiai; 2. ↗ geotektonika; 3. architektūros arba dailės kūrinio konstrukcinės sandaros, meninių priemonių darna; visumos ir elementų santykis.

Talasokratinis

talasokrãtinis [thalassa + gr. kratos — jėga, valdžia], geol. jūrų plitimo, svyravimo; jūrinis; Δ periodas — geol. laikotarpis, per kurį, dumbant Žemės plutai, padidėja jūrų plotai; būdinga jūrinis klimatas.

Štokas

štòkas [vok. Stock — lazda, kamienas]: 1. geol. stambus netaisyklingos cilindrinės formos geol. kūnas (pvz., rūdos Δ), slūgsantis kitų uolienų storymėje; 2. inkaro viršutinės dalies skersinis virbas.