ichtiofáuna [↗ ichtio… + ↗ fauna], kurio nors vandens baseino, jo dalies arba tam tikro Žemės geol. laikotarpio žuvų visuma.
|
||||
ichtiofáuna [↗ ichtio… + ↗ fauna], kurio nors vandens baseino, jo dalies arba tam tikro Žemės geol. laikotarpio žuvų visuma. horizòntas [gr. horizōn (kilm. horizontos) — atribojantis]: 1. akiratis; 2. astr. svorio krypčiai statmenos plokštumos (horizonto plokštumos) ir dangaus sferos susikirtimo linija; 3. geol. uolienų sluoksnis ar kelių sluoksnių kompleksas, susidedantis iš keleto vienodo amžiaus svitų arba vienodo amžiaus skirtingų facijų uolienų; regioninis stratigrafinis vienetas; 4. ksb. viename lygyje esančių horizontalių kasinių visuma; 5. upių, ežerų ir jūrų vandens lygis, aukštis; vandens Δ; 6*. žinių, idėjų, galimybių ir veikimo platumas, perspektyvos. holocènas [gr. holos — visas + kainos — naujas], Žemės geol. istorijos kainozojaus eros kvartero periodo jauniausia, poledyninė epocha. hipergenèzė [↗ hiper… + ↗ genezė], geol. hipergeniniai procesai — mineralų ir uolienų chem. ir fiz. kitimas bei antrinis jų susidarymas dėl atmosferos, hidrosferos ir biosferos poveikio. hipergèninis [↗ hiper… + ↗ …geninis], geol. Δ procesas, kitaip ↗ hipergenėzė. hidrotèrmin‖is [↗ hidroterma], geol. susijęs su karštų gelminių vandens tirpalų veikla, pvz., ~iai procesai (procesai, kuriuos sukelia Žemės plutoje esantys karšti tirpalai), ~iai telkiniai (naudingųjų iškasenų telkiniai, susidarę iš karštųjų tirpalų nuosėdų). heteromorfizmas [↗ hetero.. + gr. morphē — forma], geol. vienodos cheminės, bet skirtingos mineralinės sudėties uolienų susidarymas iš tos pačios medžiagos, bet skirtingomis sąlygomis. halmirolizė [gr. halmyros — sūrus + ↗ …lizė], geol. povandeninis dūlėjimas — jūrinių nuosėdų kitimas dėl druskų ir dujų poveikio. gruñtas [vok. Grand — pagrindas]: 1. geol. uolienų sluoksnis, esantis po dirvožemiu; 2. upės, ežero dugnas; 3. medžiaga, kuria ištepamas, įtrinamas daikto paviršius prieš dažymą, lakavimą, tapymą; apatinis apdailos sluoksnis; 4. medžiaga, kuria aptraukiamos tam tikros paviršiaus vietos, kad po ėsdinimo jos būtų iškilios; vart. klišėms (grafikoje, poligrafijoje), spausdintinėms plokštėms (radioelektronikoje) gaminti. granitizãcija [↗ granitas], geol. Žemės plutos uolienų arba jų lydalo chem. ir mech. sudėties kitimas, per kurį susidaro granitai, granodioritai, kvarciniai dioritai. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai