Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Metamiktinis

metamiktin‖is [gr. metamiktos — sumaišytas, sujauktas], geol. pasikeitęs, kitoks, pvz., dėl radioaktyviųjų elementų skilimo mineralai tampa amorfiniai, neskaidrūs (~iai mineralai).

Metagenezė

metagenèzė [↗ meta… + ↗ …genezė]: 1. gyvūnų kartų kaitos forma: kartą, gebančią daugintis lytiškai, keičia viena ar daugiau nelytinių kartų; 2. geol. nuosėdinių uolienų mineraloginio ir struktūrinio kitimo stadija stratosferos apatinėje dalyje.

Mantija

mántija [gr. mantion — apsiaustas]: 1. platus, ilgas, į apsiaustą panašus valdovų, aukštųjų dvasininkų paradinis drabužis, apsivelkamas ant kito drabužio; 2. geol. vidurinė Žemės rutulio sfera, supanti Žemės branduolį; 3. moliuskų, pečiakojų, ūsakojų vėžiagyvių liemenį arba jo dalį gaubianti odos raukšlė.

Litifikacija

litifikãcija [lithos + lot. facio — darau], geol. birių nuosėdų virtimas uoliena (akmenėjimas) įvairiose nuosėdų kitimo stadijose.

Litogenezė

litogenèzė [↗ lito… + ↗ …genezė], geol. nuosėdinių uolienų susidarymo ir kitimo procesai, vykstantys dėl tektoninių ir egzogeninių faktorių.

Lava

lavà1 [it.], geol. karšta susilydžiusi klampi masė, kuri veržiasi iš vulkano ir teka per kraterio kraštus.

Lapiliai

lapiliai [lot. lapillus — akmenėlis], geol. ore sustingusios lavos ir vulkaninių uolienų gabalėliai, išmesti išsiveržusio vulkano.

Kvarteras

kvartèras [vok. Quartär < pranc. quartaire — ketvirtinis], Žemės geol. istorijos kainozojaus eros šiuolaikinis periodas, prasidėjęs po neogeno; per tą laikotarpį susidariusių uolienų sistema; antropogenas.

Krateris

krãteris [gr. kratēr]: 1. taurės arba varpo pavidalo sen. graikų indas su žema koja, plačiu kaklu ir liemeniu, dviem voliutos pavidalo ąsomis; 2. geol. vulkano viršūnėje esanti taurės arba piltuvo pavidalo dauba, kurios dugne yra vulkano stemplė; 3. astr. apvali Mėnulio, Marso, Merkurijaus, Veneros paviršiaus vulkaninės arba meteoritinės kilmės dauba; 4. fiz. piltuviškas įdubimas teigiamo anglies elektrodo gale (susidaro, tekant nuolatinei el. srovei).

Korozija

koròzija [lot. corrosio — išėdimas, išgraužimas], irimas nuo išorinio poveikio: 1. techn. metalų, jų lydinių, betono ir kt. medžiagų fizinis, cheminis ir elektrocheminis irimas: 2. geol. Žemės plutos uolienų chem. ir mech. dūlėjimas; 3. med. audinių irimas, kurį sukelia rūgštys ir kt. medžiagos, išgraužiančios gleivinę, pvz., burnos, skrandžio Δ.