metamiktin‖is [gr. metamiktos — sumaišytas, sujauktas], geol. pasikeitęs, kitoks, pvz., dėl radioaktyviųjų elementų skilimo mineralai tampa amorfiniai, neskaidrūs (~iai mineralai).
|
||||
metamiktin‖is [gr. metamiktos — sumaišytas, sujauktas], geol. pasikeitęs, kitoks, pvz., dėl radioaktyviųjų elementų skilimo mineralai tampa amorfiniai, neskaidrūs (~iai mineralai). metagenèzė [↗ meta… + ↗ …genezė]: 1. gyvūnų kartų kaitos forma: kartą, gebančią daugintis lytiškai, keičia viena ar daugiau nelytinių kartų; 2. geol. nuosėdinių uolienų mineraloginio ir struktūrinio kitimo stadija stratosferos apatinėje dalyje. mántija [gr. mantion — apsiaustas]: 1. platus, ilgas, į apsiaustą panašus valdovų, aukštųjų dvasininkų paradinis drabužis, apsivelkamas ant kito drabužio; 2. geol. vidurinė Žemės rutulio sfera, supanti Žemės branduolį; 3. moliuskų, pečiakojų, ūsakojų vėžiagyvių liemenį arba jo dalį gaubianti odos raukšlė. litifikãcija [lithos + lot. facio — darau], geol. birių nuosėdų virtimas uoliena (akmenėjimas) įvairiose nuosėdų kitimo stadijose. litogenèzė [↗ lito… + ↗ …genezė], geol. nuosėdinių uolienų susidarymo ir kitimo procesai, vykstantys dėl tektoninių ir egzogeninių faktorių. lavà1 [it.], geol. karšta susilydžiusi klampi masė, kuri veržiasi iš vulkano ir teka per kraterio kraštus. lapiliai [lot. lapillus — akmenėlis], geol. ore sustingusios lavos ir vulkaninių uolienų gabalėliai, išmesti išsiveržusio vulkano. kvartèras [vok. Quartär < pranc. quartaire — ketvirtinis], Žemės geol. istorijos kainozojaus eros šiuolaikinis periodas, prasidėjęs po neogeno; per tą laikotarpį susidariusių uolienų sistema; antropogenas. krãteris [gr. kratēr]: 1. taurės arba varpo pavidalo sen. graikų indas su žema koja, plačiu kaklu ir liemeniu, dviem voliutos pavidalo ąsomis; 2. geol. vulkano viršūnėje esanti taurės arba piltuvo pavidalo dauba, kurios dugne yra vulkano stemplė; 3. astr. apvali Mėnulio, Marso, Merkurijaus, Veneros paviršiaus vulkaninės arba meteoritinės kilmės dauba; 4. fiz. piltuviškas įdubimas teigiamo anglies elektrodo gale (susidaro, tekant nuolatinei el. srovei). koròzija [lot. corrosio — išėdimas, išgraužimas], irimas nuo išorinio poveikio: 1. techn. metalų, jų lydinių, betono ir kt. medžiagų fizinis, cheminis ir elektrocheminis irimas: 2. geol. Žemės plutos uolienų chem. ir mech. dūlėjimas; 3. med. audinių irimas, kurį sukelia rūgštys ir kt. medžiagos, išgraužiančios gleivinę, pvz., burnos, skrandžio Δ. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai