|
-> koreliãcija [lot. correlatio — santykiavimas], tarpusavio santykiai, ryšiai, priklausomybė: 1. tikimybių teorijoje ir mat. statistikoje — tikimybinė arba statistinė priklausomybė, neturinti griežto funkcinio ryšio; 2. biol. organizmo ląstelių, audinių, organų, sistemų sandaros ir funkcijų tarpusavio priklausomybė; 3. geol. įv. regionų Žemės plutos sluoksnių gretinimas, vienodo amžiaus sluoksnių nustatymas ir jų priskyrimas bendrosios stratigrafinės skalės padaliniams; 4. lingv. dviejų (arba kelių) kalbos elementų ar kategorijų santykis, pagrįstas bendromis ypatybėmis ir specifiniu skiriamuoju požymiu, pvz., Δ tarp dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių.
korãzija [lot. corrasio — nuskutimas, nugremžimas, nuzulinimas], geol. mechaninis uolienų irimas nuo vėjo, vandens, ledynų ar slenkančių uolienų nešamų klastinių dalelių zulinimo.
kontãktas [lot. contactus — palytėjimas], sąlytis: 1. laidžių el. grandinės dalių sąlytis, leidžiantis el. srovei tekėti iš vieno laidininko į kitą; detalė, įtaisas el. grandinės dalims sujungti; 2. geol. įv. kilmės uolienų sąlyčio paviršius arba zona; 3*. žmonių sąlytis; santykių palaikymo, bendravimo, tarpusavio supratimo atvejai.
konkrècijos [lot. concretio — suaugimas, sutirštėjimas], geol. susikristalizavusios vietinės kilmės vienarūšių ar įv. miner. komponentų sankaupos uolienose arba dab. nuosėdose; susidaro, susitelkus išsisklaidžiusiems chem. komponentams aplink vieną ar kelis centrus.
-> koliùvis [lot. colluvio — susikaupimas, mišinys], geol. uolienų dūlėsiai, nuslinkę šlaitais žemyn (nuobirynai, nuogriuvos, nuošliaužos).
klivãžas [pranc. clivage — skeldėjimas], geol. uolienų skeldėjimas į plonas plokšteles ir prizmes pagal lygiagrečias arba sluoksniuotumui statmenas plokštumas.
klãstin‖is [gr. klastos — sudaužytas], geol. nuotrupinis, pvz., ~ės uolienos (nuosėdinės uolienos, susidedančios iš senesnių uolienų nuotrupų).
katastrofizmas [pranc. catastrophisme < gr. katastrophē — perversmas, sunaikinimas]: 1. viena iš XXa. kultūros, istoriosofijos tendencijų — pesimistinis požiūris į kultūros, civilizacijos ateitį, jų greito žlugimo, katastrofos (dėl vidinės raidos arba išorinių priežasčių) pranašavimas ir šio požiūrio reiškimas literatūroje (ypač poezijoje); 2. teorija, aiškinanti, kad Žemės geol. istorijoje ilgas, palyginti ramias epochas pakeisdavę trumpi katastrofų laikotarpiai.
katagenèzė [gr. kata — prieš, žemyn + ↗ …genezė]: 1. biol. evoliucijos kryptis — regresyvus organizmų vystymasis, ppr. susijęs su perėjimu prie nejudraus arba slapto, pvz., apvalkale, gyvenimo; 2. geol. Žemės plutos nuosėdinių uolienų fiz. ir chem. kitimas žemoje temperatūroje ir žemame slėgyje.
-> karbònas [lot. carbo (kilm. carbonis) — anglis], Žemės geol. istorijos paleozojaus eros V periodas; per tą laikotarpį susidariusių uolienų sistema.
|
|
Naujausi komentarai