defenzyvà1 [pranc. défensive < défendre — ginti], psn. kar. gynimosi taktika, gynyba.
|
||||
defenzyvà1 [pranc. défensive < défendre — ginti], psn. kar. gynimosi taktika, gynyba. chùnta [isp. junta — susirinkimas; sąjunga], Lot. Amerikos (retai kitų) šalių vykdomasis valdžios organas (ypač sudarytas per kar. perversmą). chorùnžas [lenk. chorązy < chorągiew — vėliava]: 1. sen. Lenkijos kariuomenės riteris vėliavnešys; 2. Lenkijoje ir LDK (XIV—XVIII a.) — kar. pareigūnas, vėliavininkas; 3. Rusijoje — ikirevoliucinės kazokų kariuomenės pirmasis karininko laipsnis; 4. Lenkijos kariuomenėje (1918—1939 ir po 1963) — kar. laipsnis (tarpinis tarp karininko ir puskarininkio); 1944—57 — žemiausias karininko laipsnis. casus foederis [sk. kazus fėderis; lot.], aplinkybės, įpareigojančios valstybę pagal kar. sąjungos sutartį arba savitarpio pagalbos sutartį stoti į karą kariaujančio sąjungininko pusėje arba pradėti karą sąjungininkui ginti. bùnkeris [angl. bunker]: 1. talpykla; laivo Δ — patalpa kietojo kuro atsargai laikyti; 2. rezervuaras, dėžė, aruodas nepakuotoms birioms medžiagoms (grūdams, smėliui, cementui, anglims, rūdai) laikyti ir perpilti; 3. kar. atsparioji ugniavietė; 4. kar. atsparioji slėptuvė kariams apsisaugoti nuo priešo ugnies. bunčiùkas [ukr. bunčiuk < turkų k. buncuk — arklio uodega]: 1. medinė lazda, užsibaigianti rutuliu arba smaigaliu, papuoštu ašutais ir 2 sidabriniais šepetėliais; vartotas turkų, totorių, kazokų kaip kar. valdžios ženklas; Ukrainoje ir Lenkijoje — atamano arba etmono valdžios ženklas; 2. kar. orkestrų mušamasis (purtomas) muz. instrumentas — ant koto pritvirtinta medinė svirtelė (skersinis) su varpeliais arba skardos plokštelėmis. brigãdininkas [↗ brigada]: 1. kar. laipsnis; Prancūzijoje 1667—1788 — pėstininkų ir kavalerijos brigados vadas, vėliau kavalerijos puskarininkis; Rusijoje 1722—99 — laipsnis tarp pulkininko ir generolo; Vokietijoje iki 1874 — artilerijos brigados vadas; 2. ek. gamybinės brigados vadovas. bombardỹras [vok. Bombardier], carinės Rusijos artilerijos kar. laipsnis; atitiko pėstininkų grandinį. blokadà [angl. blockade]: 1. valstybės, jos dalies, pvz., miesto, arba valstybių grupės polit., kar., ek. izoliavimas, arba apsupimas, prievartinis susisiekimo su išoriniu pasauliu nutraukimas; 2. organo arba sistemos funkcijos nutrūkimas ar nutraukimas. batỹras [< tiurkų k.]: 1. sen. tiurkų ir mongolų titulas, teiktas už kar. nuopelnus; 2. kazachų, kirgizų, uzbekų, baškirų ir kt. tiurkų tautų karžygys. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai