Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Epimorfizmas

epimorfizmas [↗ epi… + gr. morphē — forma, pavidalas], mat. aibės su viena ar keliomis algebrinėmis operacijomis homomorfizmas kitoje aibėje.

Endomorfizmas

endomorfizmas [↗ endo… + gr. morphē — forma, pavidalas], mat. aibės su viena ar keliomis algebrinėmis operacijomis homomorfizmas joje pačioje.

Eliminuoti

eliminúoti [lot. eliminare]: 1. išskirti, išstumti, pašalinti, panaikinti; 2. mat. pašalinti kintamąjį iš lygčių sistemos.

Elipsė

èlipsė [gr. elleipsis — trūkumas, praleidimas]: 1. mat. plokščia uždara kreivė, kurios kiekvieno taško atstumų nuo 2 pastovių taškų (židinių) suma yra pastovi; vienas kūgio pjūvių, gaunamas kertant plokštuma visas jo sudaromąsias; 2. lengvai numanomų žodžių praleidimas, pvz., „aš — namo” vietoj „aš einu namo”.

Elementas

elemeñtas [lot. elementum — pirmapradė medžiaga, stichija], ko nors sudėtinė dalis; dėmuo: 1. vienodą branduolio krūvį turinčių atomų visuma; chemiškai nedaloma medžiaga; 2. mat. sudėtinė dalis, pvz., aibės (erdvės) elementas; 3. el. srovės šaltinis, pvz., galvaninis elementas; 4. filos. pirminis būties pradas, dar vadinamas stichija; 5. kurios nors sudėtingos visumos sudėtinė dalis.

Ekstremalė

ekstremãlė [lot. extremus — kraštinis], mat. Oilerio diferencialinės lygties integralinė kreivė.

Ekstremalus

ekstremal‖ùs [lot. extremus]: 1. kraštinis, ribinis; 2. mat. susijęs su ekstremumu, pvz., ~i reikšmė.

Ekstremumas

ekstrèmumas [lot. extremum — galas, kraštas]: 1. mat. funkcijos (funkcionalo) maksimumas arba minimumas; 2. didžiausia kokio nors dydžio vertė.

Ekstrapoliacija

ekstrapoliãcija [↗ ekstra + ↗ (inter)poliacija]: 1. išvadų, gautų stebint vieną reiškinio dalį, išplėtimas kitai jo daliai; 2. mat. funkcijos reikšmių apytikslis nustatymas, remiantis žinomomis reikšmėmis už šių reikšmių srities ribų.

Eksponentė

eksponeñtė [lot. exponens (kilm. exponentis) — rodantis], mat. laipsnio rodiklis.