eksponeñtė [lot. exponens (kilm. exponentis) — rodantis], mat. laipsnio rodiklis.
|
||||
eksponeñtė [lot. exponens (kilm. exponentis) — rodantis], mat. laipsnio rodiklis. dominántė [lot. dominans (kilm. dominantis) — viešpataujantis]: 1. pagrindinis, vyraujantis bruožas, idėja, požymis, elementas; 2. heptatoninės muz. dermės garsaeilio V laipsnis; šį laipsnį turintis akordas; 3. sinonimų grupės žodis, turintis pagr. reikšmę; 4. fiziol. centrinėje nervų sistemoje laikinai vyraujantis jaudinimo židinys, slopinantis gretimų nervinių centrų veiklą; 5. mat. tam tikras topologinės erdvės poerdvis. divergúoti [lot. divergere]: 1. išsiskirti, prasiskirti; 2. mat. neturėti baigtinės ribos; neartėti prie pabaigos, nesibaigti. distributyvùm‖as [↗ distributyvus], dviejų mat. operacijų (ar sąryšių) savybė, pasižyminti tuo, kad viena jų pasiskirsto tarp kitos dviejų ar daugiau tarpusavyje susijusių operatorių, pvz., formulė (a+b)c = ac + bc reiškia sudėties ir daugybos ~ą. dispèrsija [lot. dispersio — išsklaidymas, išbarstymas], skaida, sklaida; iš(si)skirstymas aplinkoje į smulkias dalis; smulkesnių, skirtingų nuo pagrindinio dydžio, vidurkio, formos variantų atsiradimas, turėjimas: 1. fiz. skaida, pvz., šviesos Δ (baltos šviesos skaidymasis į spektrą, kurį sudaro skirtingos spalvos); 2. tikimybių teorijoje ir mat. statistikoje — atsitiktinio dydžio pasiskirstymo skaitinė charakteristika, apibūdinanti jo nuokrypį nuo vidurkio. diskriminántas [lot. discriminans (kilm. discriminantis) — skiriantis], mat. reiškinys, siejantis daugianario koeficientus, pvz., kvadratinio trinario ax2 + bx + c Δ yra b2 — 4ac. direktrisė [pranc. directrice < lot. directrix — kreipiančioji]: 1. mat. tokia tiesė, kad kreivės (elipsės, hiperbolės, parabolės) bet kurio taško atstumų nuo kreivės židinio ir nuo šios tiesės santykis yra pastovus dydis; 2. tam tikra kryptis artilerijos poligone, jo sektorius, parengtas šaudyti (įrengti taikiniai, ryšiai, stebėjimo vietos). diferenciãlinis: 1. susijęs su ↗ diferencialu (1); 2. mat. susijęs su ↗ diferencialu (2), tiriantis funkcijų diferencialų savybes, jų skaičiavimo būdus. diferencijúoti(s) [↗ diferenciacija]: 1. skirti(s), skaidyti(s), skirstyti(s) pagal tam tikrus požymius; atsižvelgti į skirtumus; kelti skiriamuosius požymius; 2. mat. skaičiuoti funkcijų išvestines ir diferencialus. diferenciãlas [↗ diferenciacija]: 1. krumplinis arba frikcinis mechanizmas, sudedantis kelis judesius arba vieną judesį išskirstantis į kelis; 2. mat. funkcijos pokyčio pagrindinė tiesinė dalis; nepriklausomojo kintamojo (argumento) pokytis. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai