Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Eksponentė

eksponeñtė [lot. exponens (kilm. exponentis) — rodantis], mat. laipsnio rodiklis.

Dominantė

dominántė [lot. dominans (kilm. dominantis) — viešpataujantis]: 1. pagrindinis, vyraujantis bruožas, idėja, požymis, elementas; 2. heptatoninės muz. dermės garsaeilio V laipsnis; šį laipsnį turintis akordas; 3. sinonimų grupės žodis, turintis pagr. reikšmę; 4. fiziol. centrinėje nervų sistemoje laikinai vyraujantis jaudinimo židinys, slopinantis gretimų nervinių centrų veiklą; 5. mat. tam tikras topologinės erdvės poerdvis.

Diverguoti

divergúoti [lot. divergere]: 1. išsiskirti, prasiskirti; 2. mat. neturėti baigtinės ribos; neartėti prie pabaigos, nesibaigti.

Distributyvus

distributyvùm‖as [↗ distributyvus], dviejų mat. operacijų (ar sąryšių) savybė, pasižyminti tuo, kad viena jų pasiskirsto tarp kitos dviejų ar daugiau tarpusavyje susijusių operatorių, pvz., formulė (a+b)c = ac + bc reiškia sudėties ir daugybos ~ą.

Dispersija

dispèrsija [lot. dispersio — išsklaidymas, išbarstymas], skaida, sklaida; iš(si)skirstymas aplinkoje į smulkias dalis; smulkesnių, skirtingų nuo pagrindinio dydžio, vidurkio, formos variantų atsiradimas, turėjimas: 1. fiz. skaida, pvz., šviesos Δ (baltos šviesos skaidymasis į spektrą, kurį sudaro skirtingos spalvos); 2. tikimybių teorijoje ir mat. statistikoje — atsitiktinio dydžio pasiskirstymo skaitinė charakteristika, apibūdinanti jo nuokrypį nuo vidurkio.

Diskriminantas

diskriminántas [lot. discriminans (kilm. discriminantis) — skiriantis], mat. reiškinys, siejantis daugianario koeficientus, pvz., kvadratinio trinario ax2 + bx + c Δ yra b2 — 4ac.

Direktrisė

direktrisė [pranc. directrice < lot. directrix — kreipiančioji]: 1. mat. tokia tiesė, kad kreivės (elipsės, hiperbolės, parabolės) bet kurio taško atstumų nuo kreivės židinio ir nuo šios tiesės santykis yra pastovus dydis; 2. tam tikra kryptis artilerijos poligone, jo sektorius, parengtas šaudyti (įrengti taikiniai, ryšiai, stebėjimo vietos).

Diferencialinis

diferenciãlinis: 1. susijęs su ↗ diferencialu (1); 2. mat. susijęs su ↗ diferencialu (2), tiriantis funkcijų diferencialų savybes, jų skaičiavimo būdus.

Diferencijuoti

diferencijúoti(s) [↗ diferenciacija]: 1. skirti(s), skaidyti(s), skirstyti(s) pagal tam tikrus požymius; atsižvelgti į skirtumus; kelti skiriamuosius požymius; 2. mat. skaičiuoti funkcijų išvestines ir diferencialus.

Diferencialas

diferenciãlas [↗ diferenciacija]: 1. krumplinis arba frikcinis mechanizmas, sudedantis kelis judesius arba vieną judesį išskirstantis į kelis; 2. mat. funkcijos pokyčio pagrindinė tiesinė dalis; nepriklausomojo kintamojo (argumento) pokytis.