Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Automatizacija

automatizãcija [pranc. automatisation < ↗ automatas], techn. priemonių, ek. mat. metodų ir valdymo sistemų, visiškai arba iš dalies atpalaiduojančių žmogų nuo tiesioginio darbo, diegimas į gamybą ir kitas veiklos sritis.

Asociatyvus

asociatyvùs [lot. associo — jungiu]: 1. tarpusavyje priklausomas, susisiejantis; 2. paremtas asociacijomis, keliantis asociacijų; 3. mat. jungimo, jungiamasis, pvz., Δ dėsnis (teigia, kad sumos arba sandaugos rezultatas nepriklauso nuo dėmenų arba daugiklių sugrupavimo būdų).

Asimptotinis

asimptòt‖inis, ~iškas [↗ asimptotė], mat. neribotai artėjantis.

Aritmetizuoti

aritmetizùoti [↗ aritmetika], mat. uždavinių skaitinį sprendimą pritaikyti skaičiavimo mašinai.

Ark

ark… [lot. arcus — lankas], mat. priešdėlis, žymintis atvirkštines trigonometrines funkcijas, pvz., arksinusas, arkkosinusas, arktangentas.

Argumentas

argumeñtas [lot. argumentum — įrodymo pagrindas]: 1. įrodomąją tezę pagrindžiantis teiginys; 2. mat. laisvai kintamas dydis — vad. nepriklausomas kintamasis, nuo kurio kitimo priklauso kito kintamojo dydžio (funkcijos) kitimas; pvz., kompleksinio skaičiaus Δ (kampas, kurį stačiakampėje koordinačių sistemoje sudaro šį skaičių vaizduojančio taško radiusas — vektorius).

Aproksimuoti

aproksimúoti [lot. approximare — artėti], mat. apytiksliai reikšti, išreikšti vienus mat. objektus kitais.

Apotema

apotemà [gr. apothema — kas atidėta]: 1. mat. statmuo, nuleistas iš taisyklingojo daugiakampio centro į jo kraštinę; 2. taisyklingosios piramidės šoninės sienos aukštinė.

Analizė

anãlizė [gr. analysis — skaidymas]: 1. moksl. metodas, pagrįstas mintiniu ar faktiniu visumos skaidymu į dalis; 2. operacijos, padedančios nustatyti medžiagos sudėtį ar kitas savybes; 3. mat. mokslas, tiriantis kintamuosius dydžius ir jų sąryšius; 4. pirmas mašininio vertimo etapas, per kurį nustatoma gramatinė ir leksinė informacija, esanti verčiamajame tekste; 5. kalbos garsų atpažinimas (atpažįsta žmogus arba automatas), kai akustinių signalų seka paverčiama kalbos vienetų seka; 6. smulkus, išsamus, atidus ko nors nagrinėjimas, studijavimas.

Amplitudė

amplitùdė [lot. amplitudo — erdvumas, platumas]: 1. fiz. didžiausias periodiškai kintančio dydžio nuokrypis nuo pusiausvyros padėties; 2. mat. plokščias kampas, kurį sudaro polinė ašis ir nagrinėjamo taško radiusas vektorius polinėse koordinatėse; 3. užmojis, plotis; kitimo, įvairovės apimtis, ribos.