orkestriònas [pranc. orchestrion < gr.]: 1. mechaninis muz. instrumentas; jo garsas primena pučiamųjų orkestro grojimą; 2. kilnojamieji vargonai, vartoti Olandijoje XVIII a. pab.— XIX a. pr.
|
||||
orkestriònas [pranc. orchestrion < gr.]: 1. mechaninis muz. instrumentas; jo garsas primena pučiamųjų orkestro grojimą; 2. kilnojamieji vargonai, vartoti Olandijoje XVIII a. pab.— XIX a. pr. orkèstras [pranc. orchestre < ↗ orchestra]: 1. muz. atlikėjų instrumentininkų kolektyvas; 2. muz. instrumentų komplektas, kuriuo groja šio kolektyvo nariai; 3. vieta prieš sceną teatre, kur yra muzikantai. òrfika [vok. Orphika < ↗ Orfėjas], XVIII—XIX a. klavišinis muz. instrumentas (mažo fortepijono rūšis); 2—4 oktavų; vartotas akompanuoti dainininkams; skambinama pasidėjus ant kelių. oratòrija [it. oratorio < lot. oro — kalbu, meldžiu], vokalinės instrumentinės muzikos žanras; ciklinis didelės apimties muz. kūrinys solistams, dainininkams, chorui ir orkestrui (kai kada ir skaitovams). òpera [it. opera < lot. opera — veikalas; kūrinys], sceninis muz. veikalas; dainuojama ir vaidinama su orkestro pritarimu. operètė [it. operetta — maža opera], sceninis muz veikalas; žaismingo siužeto vaidinimas su muzika ir šokiais; dar vadinama muz. komedija. oktavà [lot. octava — aštuntoji]: 1. fiz. okt. dažnių intervalo nesisteminis bematis vienetas; 1 okt = log2 (f2/f1,) = 1200 ct (centų) = 301 Sav (sąvarui); čia f1 ir f2 — dažnių intervalo apatinis ir viršutinis ribiniai dažniai; 2. muz. intervalas, apimantis 8 diatoninės gamos laipsnius; būna grynoji (6 tonų apimties), sumažintoji (5 tono) ir padidintoji (6 tono); 3. aštuntasis diatoninės gamos laipsnis; 4. temperuoto garsaeilio dalis; apima 12 garsų(c—h); 5. 8 laipsnių apimties intervalu dubliuojama melodija; būdinga virtuozinei instrumentinei muzikai; chore ją kai kada atlieka žemiausieji bosai (vad. oktavistai); 6. eiliuoto kūrinio strofa iš 8 eilučių, kurių 1-oji rimuojama su 3-ąja ir 5-ąja, 2-oji — su 4-ąja ir 6-ąja, 7-oji — su 8-ąja. oktètas [vok. Oktett]: 1. 8 muz. atlikėjų (vokalistų, instrumentalistų) ansamblis; 2. muz. kūrinys 8 atlikėjams; 3. fiz. aštuonių objektų, turinčių bendrų savybių, rinkinys. okarin‖à [it. ocarine — žąsiukas], pučiamasis muz. instrumentas: turi keraminį kiaušinio arba cigaro pavidalo korpusą (su 7—10 skylučių), pereinantį į vamzdelį su švilpiamąja briauna. ofikleidà [pranc. ophicleide < gr. ophis — žaltys + kleis (kilm. kleidos) — raktas], varinis pučiamasis žemo registro muz. instrumentas; vartotas XIX a. kar. orkestruose. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai