metronòmas [gr. metron — matas + nomos — dėsnis], prietaisas muz. kūrinių atlikimo tempu nustatyti; taktomatis.
|
||||
metronòmas [gr. metron — matas + nomos — dėsnis], prietaisas muz. kūrinių atlikimo tempu nustatyti; taktomatis. mètrika1 [gr. metrikē < metron — matas]: 1. eiliuotų kūrinių metrų sistema ir ją tyrinėjanti eilėtyros šaka; 2. muz. kūrinio dalių (periodų, sakinių, frazių, motyvų) derinimo mokslas; mokslas apie muz. kūrinio kirčius; 3. mat. atstumo apibūdinimas tarp bet kokios aibės 2 elementų. metriz‖à [pranc. maîtrise < maître — mokytojas], XV—XVIII a. Prancūzijos ir Nyderlandų muz. mokykla, rengianti bažn. giedotojus; ~oje dar buvo mokoma ir groti vargonais, dėstoma muz. teorija. mètr‖as2 [gr. metron — matas]: 1. eiliuoto kūrinio ritmo pagrindas — principas, pagal kurį dėsningai kaitaliojasi vienokie ar kitokie garsiniai kūrinio kalbos elementai; antikinėje eilėdaroje dar ir dėsningai pasikartojantis kelių pėdų derinys, pvz., jambinis trimetras, chorėjinis tetrametras; 2. muz. kūrinio garsų ritminės vertės organizavimo sistema; ~o pagrindą sudaro vienodos trukmės laiko atkarpos — metrinės dalys (jos ir nustato garsų ilgumo santykius); sistemingai pasikartojantys kirčiai — metriniai akcentai muz. tėkmę skaido į taktus. metalofònas [↗ metalas + ↗ …fonas], mušamasis muz. instrumentas, sudarytas iš tam tikra derme parinktų metalinių plokštelių, mušamų mediniais plaktukais. menzūrà [lot. mensura — matas]: 1. vid. amžių muzikos ritminių verčių santykis; naudota 2 tipų: mensura perfecte (ritminis pulsavimas dalytas į 3 dalis) ir mensura imperfecte (ritminis pulsavimas dalytas į 2 dalis); ilgainiui pasidarė identiškas taktui; 2. muz. instrumentų dalių dydžio proporcija; styginių instrumentų Δ apibūdinama stygos skersmens, ilgio ir įtampos santykiu su tono aukščiu, vargonų Δ — vamzdžio skersmens, ilgio ir burnelės dydžio santykiu; 3. stiklinis arba plastikinis indas su tūrio padalomis; naud. skysčio tūriui matuoti. melòdija [gr. melōdia — giesmė, daina; giedojimas], muz. mintis, pateikiama 1 balsu (melodine linija); daugiabalsėje muzikoje—svarbiausiasis balsas, t. p. savarankiškas pritariantysis balsas. melòdika [gr. melōdikos — dainingas, melodingas]: 1. melodijų, jų savybių visuma ir dėsningumas muz. kūrinyje, vieno kurio kompozitoriaus kūryboje, kokioje nors liaudies ar profesionaliosios muzikos dalyje; 2. melodijos mokslas, melodijos teorija. meloding‖as, turintis ryškią melodiją, dainingas, pvz.. ~a muz. pjesė, ~a arija. melodramà [↗ melo… + ↗ drama]: 1. dramos žanras — ryškios intrigos, efektingų veiksmo posūkių, didaktinių tendencijų (ryškių gėrio ir blogio kontrastų) ir patetinių sentimentalių intonacijų scenai skiriamas kūrinys; 2. XVII—XVIII a. muz. dramos kūrinys, kurio vieni monologai ir dialogai dainuojami, kiti turi muz. foną (muzika skamba ir tarp jų); 3*. situacija, kurios dalyviai perdėtai ekspresyviai (kad ir ne visai nuoširdžiai) reiškia savo jausmus. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai