|
-> koncertinas [it. concertino]: 1. nedidelės apimties virtuozinio pobūdžio muz. kūrinys solistui ir orkestrui; būdingas XIX a. muzikai; 2. concerto grosso ar koncertinės simfonijos solo partijas atliekanti instrumentų grupė (dažn. 2 smuikai ir violončelė).
koncertméisteris [vok. Konzertmeister]: 1. orkestro vienarūšių styginių instrumentų grupės vadovas; 2. pianistas, padedantis muz. atlikėjams (daugiausia dainininkams) arba jų kolektyvams rengti partijas ir akompanuojantis jiems per koncertus.
koncertúoti [it. concertare], viešai atlikti muz. kūrinius.
koncèrtas [it. concerto — darna]: 1. viešas muzikos (kai kada ir kitų scenos meno kūrinių) atlikimas; 2. muz. žanras; muz. kūrinys solistui (arba jų grupei) ir kt. atlikėjų kolektyvui (dažn. orkestrui), vien tik solistui arba vien tik orkestrui; būdinga ciklinė forma, faktūros ir skambėjimo kontrastai, virtuoziškumas.
-> koncertinà [it. concertina], dumplinis muz. instrumentas — chromatinė armonika; turi 6 arba 8 briaunų korpusą, kurio galuose 4 eilėmis išdėstyti mygtukai (jų būna 22, 24, 32 arba 48); kiekvienu mygtuku išgaunamas atskiras garsas.
kompozicija [lot. compositio — sudėstymas, sukūrimas]: 1. meno kūrinio elementų išdėstymas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma; sandara, struktūra, konstrukcija, architektonika; 2. muz. kūrinys; 3. muz. disciplina, dėstoma konservatorijose ir kai kuriose kitose muz. mokyklose; teorinis ir praktinis muz. kūrimo mokymas; 4. dailės kūrinio rūšis; būna istorinės, buitinės ar kitos tematikos, kai kada abstrakti; 5. mat. algebrinė operacija — taisyklė, pagal kurią kiekvienai aibės elementų porai priskiriamas trečias tos pačios aibės elementas, vadinamas pirmųjų dviejų sumą, sandauga ir kitaip; 6. specialiai parengtas, sudarytas tam tikrų medžiagų derinys, norint gauti tam tikrą efektą, savybę, pvz., parfumerinė Δ.
komponúoti [lot. componere]: 1. iš dalių daryti vieną darnią visumą; 2. kurti muz. veikalą.
kobzà [ukr. < turkų k. kopuz — vienastygė citra], styginis muz. instrumentas; turi 4—8 stygas; skambinama plektru ir pirštais; vart. Ukrainoje, Moldavijoje, Rumunijoje, Vengrijoje.
kodà [it. coda < lot. cauda — uodega]: 1. muz. kūrinio pabaiga, baigiamoji dalis; 2. viena ar kelios papildomos eilutės soneto, rondo, trioleto ar kito griežtos strofinės sandaros eilėraščio pabaigoje.
-> klavišas [lenk. klawisz < lot. clavis — raktas], muz. instrumentų (fortepijono, klavesino, vargonų), aparatų, mechanizmų (rašomosios mašinėlės, telegrafo aparato) svirtelės galas, kurį paspaudus išgaunamas garsas, išspausdinamas ženklas arba paleidžiamas veikti koks nors įtaisas.
|
|
Naujausi komentarai