dolente [it.], muz. liūdnai, graudžiai.
|
||||
dolente [it.], muz. liūdnai, graudžiai. dodekafònija [dōdeka + gr. phōnē — garsas], muzikos kūrimo metodas, pagrįstas absoliučiu visų 12 muz. sistemos garsų lygiavertiškumu: atsisakoma garsų funkcinių ryšių ir tonikos. divertismeñtas [pranc. divertissement — pramoga, pasilinksminimas]: 1. spektaklis, sudarytas iš dramos, vokalinės muzikos, choreografinių scenų; 2. baleto dalis (choreografinė siuita, tiesiogiai nesusijusi su spektaklio siužetu); 3. muz. nuotaikinga instrumentinė pjesė; 4. muz. nuotaikingų instrumentinių pjesių ciklas ansambliui ar nedideliam orkestrui; turi siuitos, sonatos, serenados bruožų; 5. įv. žanro šokių programa. disonánsas [pranc. dissonance < lot. dissonans — nedarniai skambantis]: 1. nesiderinančių muz. garsų sąskambis; 2. nedarnus skambesys, nedarna. diskotekà [↗ diskas + gr. thēkē — talpykla, dėžė]: 1. muz. plokštelių laikymo vieta; 2. kultūrinis (dažn. pramoginis) renginys, vakaras (klausomasi plokštelių muzikos, dažnai pagal ją ir šokama). dirigeñtas [pranc. dirigeant — valdantis, vadovaujantis], muz. kūrinio ansambliško atlikimo vadovas; vadovauja choro, orkestro, operos ir baleto trupės repeticijoms, koncertams, spektakliams. dirigúoti [pranc. diriger — valdyti, vadovauti]: 1. vadovauti ansambliškam muz. kūrinio atlikimui; rodyti muz. kūrinio tempą, ritmą, dinamiką, frazuotę atlikėjų kolektyvui (chorui, orkestrui, operos trupei); 2*. tvarkyti, vadovauti. direkciònas [pranc. direction — kryptis, linkmė]: 1. orkestro kurio nors instrumento (ar instrumentų grupės) natos, papildytos kitų orkestro instrumentų (ar instrumentų grupių) natomis; 2. pučiamųjų instrumentų orkestrui skirtų nedidelių muz. kūrinių supaprastinta (dažn. 3 ar 4 penklinių) partitūra. dinãmika [gr. dynamikos — jėgos, jėginis]: 1. mokslas, tiriantis ryšį tarp mech. sistemos judėjimo (greičiais, daug mažesniais už šviesos greitį) ir ją veikiančių išorinių ir vidinių jėgų; 2. kurio nors reiškinio kitimas, plėtotė; 3. su muz. garsumu susijusių reiškinių visuma, sukurianti muz. kūrinio emocinę įtampą, išryškinanti kulminacijas, temų kontrastingumą; 4. kalbos garsų srauto intensyvumo kitimas. dièzas [pranc. dièse < gr. diesis — pustonis], alteracijos ženklas; muz. garsą paaukština pustoniu, dvigubas — tonu. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai