diatònika [gr. diatonikos — pereinantis nuo tono prie tono], muz. dermių natūraliųjų garsaeilio laipsnių sistema.
|
||||
diatònika [gr. diatonikos — pereinantis nuo tono prie tono], muz. dermių natūraliųjų garsaeilio laipsnių sistema. diapazònas [gr. dia pasōn (chordōn) — per visas (stygas)]: 1. ką nors apimtis, dydis; 2. bangų dažnių (arba ilgių) sritis, pvz., radijo dažnių diapazonas (sritis tarp didžiausio ir mažiausio dažnio, kuriuo gali būti suderintas radijo prietaisas); 3. balso arba muz. instrumento garsų (nuo žemiausiojo iki aukščiausiojo) apimtis. diafònija [gr. diaphōnia — nedermė, disonansas]: 1. sen. graikų muz. teorijoje — disonansas; 2. IX—XII a. polifoninė (dažn. dvibalsė) muzika. detonúoti2 [pranc. détonner], netiksliai intonuoti (pažeminti arba paaukštinti) atliekamo muz. kūrinio reikiamą garsą (toną). détaché [sk. detašė; pranc. atskirtas, nutrauktas] , muz. griežimas braukiant stryką nutrūkstamais, staigiais judesiais. depferis [vok. Dämpfer], techn. muz. slopintuvas — įtaisas mech. virpesiams mažinti arba slopinti. dekà [vok. Decke — dangtis]: 1. styginių muz. instrumentų korpuso dalis (dažn. daroma iš rezonansinės medienos, kuri atmuša ir sustiprina garsą); 2. pobūgnis arba antbūgnis — kuliamosios dalis gaubianti būgną. dècima [lot. dešimta]: 1. eiliuoto kūrinio 10 eilučių strofa; 2. muz. intervalas, apimantis dešimtį diatoninio garsaeilio laipsnių. decrescendo [sk. dekrešendo; it. tildant], muz. dinamikos rūšis; garsumo silpnėjimas. dalabándis, Kaukazo tautų mušamasis muz. instrumentas, panašus į pailgą būgną; membrana medinė. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai