badinage [sk. badinaž; pranc. juokai], žaisminga muz. pjesė; dažn. barokinės ar ankstyvojo klasicizmo siuitos dalis.
|
||||
badinage [sk. badinaž; pranc. juokai], žaisminga muz. pjesė; dažn. barokinės ar ankstyvojo klasicizmo siuitos dalis. áulas [gr. aulos], graikų pučiamasis muz. instrumentas — cilindro pavidalo švilpynė su dvigubu liežuvėliu. atonalùs [↗ a… + ↗ tonalus], muz. neturintis (nepaisantis) tonacijos, vienodai vartojantis visą chromatinį garsaeilį, neturintis tonikos centrų. a tre [it. trise, trims], muz. 3 instrumentų grojimas unisonu. a tempo [it. pagal (ankstesnį) tempą], muz. kūrinio atlikimas pagal anksčiau buvusį tempą. atakà2 [it. attacca — pradėk], muz.: 1. intonavimo būdas: garso tarimas arba dainavimas tik įkvėpus; 2. staigus ir stiprus klavišų ar stygų užgavimas, garso akcentavimas; 3. naujos muz. kūrinio dalies pradėjimas be pertraukos. assai [it. labai], sudėtinio muz. termino dėmuo, nusakantis tempo ir dinamikos pagreitinimą, pvz., allegro assai — labai greitai. artikuliãcija [lot. articulo — aiškiai tariu; skaidau]: 1. kalbos padargų (liežuvio, lūpų, minkštojo gomurio, balso stygų) padėtis ir judesiai, tariant kalbos garsus; 2. muz. garsų formavimo būdas dainuojant arba grojant, pvz., staccato, legato; 3. anat. sąnarys. árs‖is [gr. pakėlimas]: 1. antikinėje eilėdaroje — stiprioji pėdos dalis, t.y. turintis dinaminį iktą skiemuo, pvz., chorėjo pirmasis skiemuo, anapesto — trečiasis; sen. graikai ~io terminą vartojo priešinga (tezio) reikšme — nekirčiuotiems pėdos skiemenims žymėti; 2. silpnoji muz. kūrinio takto dalis. arkãn‖as2, huculų vyrų sen. šokis; muz. metras 2/4; šokdami ~ą, šokėjai trepsi, sukasi pusračiu arba ratu, rankose laiko kalnų kirvelius. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai