Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Badinage

badinage [sk. badinaž; pranc. juokai], žaisminga muz. pjesė; dažn. barokinės ar ankstyvojo klasicizmo siuitos dalis.

Aulas

áulas [gr. aulos], graikų pučiamasis muz. instrumentas — cilindro pavidalo švilpynė su dvigubu liežuvėliu.

Atonalus

atonalùs [↗ a… + ↗ tonalus], muz. neturintis (nepaisantis) tonacijos, vienodai vartojantis visą chromatinį garsaeilį, neturintis tonikos centrų.

A tre

a tre [it. trise, trims], muz. 3 instrumentų grojimas unisonu.

A tempo

a tempo [it. pagal (ankstesnį) tempą], muz. kūrinio atlikimas pagal anksčiau buvusį tempą.

Ataka

atakà2 [it. attacca — pradėk], muz.: 1. intonavimo būdas: garso tarimas arba dainavimas tik įkvėpus; 2. staigus ir stiprus klavišų ar stygų užgavimas, garso akcentavimas; 3. naujos muz. kūrinio dalies pradėjimas be pertraukos.

Assai

assai [it. labai], sudėtinio muz. termino dėmuo, nusakantis tempo ir dinamikos pagreitinimą, pvz., allegro assai — labai greitai.

Artikuliacija

artikuliãcija [lot. articulo — aiškiai tariu; skaidau]: 1. kalbos padargų (liežuvio, lūpų, minkštojo gomurio, balso stygų) padėtis ir judesiai, tariant kalbos garsus; 2. muz. garsų formavimo būdas dainuojant arba grojant, pvz., staccato, legato; 3. anat. sąnarys.

Arsis

árs‖is [gr. pakėlimas]: 1. antikinėje eilėdaroje — stiprioji pėdos dalis, t.y. turintis dinaminį iktą skiemuo, pvz., chorėjo pirmasis skiemuo, anapesto — trečiasis; sen. graikai ~io terminą vartojo priešinga (tezio) reikšme — nekirčiuotiems pėdos skiemenims žymėti; 2. silpnoji muz. kūrinio takto dalis.

Arkanas

arkãn‖as2, huculų vyrų sen. šokis; muz. metras 2/4; šokdami ~ą, šokėjai trepsi, sukasi pusračiu arba ratu, rankose laiko kalnų kirvelius.