a piacere [sk. a pjačere; it. laisvai, savo nuožiūra], muz. pagal atlikėjo nuožiūrą, laisvai pasirenkant atlikimo ir ritmo niuansus.
|
||||
a piacere [sk. a pjačere; it. laisvai, savo nuožiūra], muz. pagal atlikėjo nuožiūrą, laisvai pasirenkant atlikimo ir ritmo niuansus. antrãktas [pranc. entracte < entre — tarp + acte — veiksmas]: 1 pertrauka tarp spektaklio veiksmų, koncerto dalių; 2. muz. pjesė, atliekama teatre tarp spektaklio veiksmų; 3. operos arba baleto kurio nors veiksmo (išskyrus pirmąjį) įžanga. anticipãcija [lot. anticipatio — iš anksto susidarytas vaizdinys]: 1. kokio nors reiškinio įvykimas anksčiau nustatyto laiko, pvz., mokesčių ar rinkliavų ėmimas prieš terminą, skolos padengimas pirma laiko, naudojimasis dar nepatvirtinta teise; 2. teorinis numatymas to, kas dar nėra žinoma iš patyrimo; 3. išankstinė pažiūra, nepaisanti faktų; 4. muz. paskuba — vieno ar kelių akordo garsų paankstintas perėjimas į kitą akordą. ansámblis [pranc. ensemble — kartu]: 1. harmoninga visuma; 2. scenos, estrados ar kt. kūrinio atlikimo meninė darna, stiliaus vientisumas; 3. kelių dainininkų dainavimas vienu metu operoje, kantatoje, oratorijoje; 4. vokalinis arba instrumentinis muz. kūrinys nedideliam atlikėjų skaičiui; 5. scenos kūrinių atlikėjų kolektyvas; instrumentininkų, dainininkų grupė; 6. vientisos archit. kompozicijos ir stiliaus statinių bei įrenginių kompleksas; 7. visuma aprangos dalių ir elementų (drabužių, apavo, galvos apdangalo, papuošalų), kurie gražiai tarp savęs dera ir vienas kitą papildo; 8. fiz. visuma, pvz., fazinis Δ (fazinės erdvės taškų visuma, teoriškai nusakanti galimas sistemos mikroskopines būsenas). anhemitònika [↗ an… + gr. hēmitonion — pustonis], anhemitoninė dermė — muz. garsų sistema be pustonių. animato [it. gyvai, jausmingai], muz. veržliai, judriai. andantino [↗ andante — mažybinė forma], muz. tempas, šiek tiek greitesnis už andante. andante [it. einant, žingsniuojant]: 1. lėtas muz. tempas; 2. lėto tempo muz. kūrinys ar jo dalis. ambušiuras [pranc. embouchure < bouche — burna] : 1. ntk. pūstukas — pučiamojo muz. instrumento dalis, kurią pūtikas prideda prie lūpų arba apžioja; 2. lūpų ir liežuvio padėtis, grojant pučiamaisiais muz. instrumentais, kurių pūstukus atlikėjas liečia lūpomis; 3. dangtelis su skyle, kuri pridengta grotelėmis arba rageliu, užsukamas ant telefono ragelio mikrofono. althòrnas [lot. altus — aukštas + vok. Horn — ragas], pučiamasis muz. instrumentas, kitaip ↗ altas (3). |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai