Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Hialinozė

hialinòzė [↗ hialinas], med. audinių pakitimas, kuriam budingas hialino kaupimasis jungiamajame audinyje ir organų kraujagyslių sienelėse.

Hialitas

hialitas [gr. hyalos — stiklas]: 1. mineralas, skaidri, bespalvė opalo atmaina, sudaranti stalaktitus; 2. akies stiklakūnio uždegimas.

Hialoplazma

hialoplazmà [hyalos +↗ plazma], citoplazmos dalis tarp organoidų ir intarpų; užima didumą ląstelės.

Hiatas

hiãtas [lot. hiatus — anga; sambalsis], 2 balsių ar dvibalsių susidūrimas žodžio viduryje ir žodžių sandūroje, pvz., „paūžė”, „jau eina”.

Hibridas

hibridas [lot. hybrida — mišrūnas]: 1. mišrūnas — heterozigotinis individas, atsirandantis, sukryžminus 2 nevienodo paveldimumo organizmus; 2. žodis, kurio kamiene yra kt. kalbų kilmės morfemų — darybos afiksų arba šaknų, pvz., „kontržvalgyba”, „plačiaekranis”.

Hibridinis

hibridinis [↗ hibridas], mišrus, gautas kryžminimo būdu, susijęs su hibridu; susidedantis iš skirtingos prigimties, rūšies dalių.

Hibridizacija

hibridizãcija [↗ hibridas]: 1. kryžminimas, mišrinimas — nevienodo paveldimumo individų poravimas; augalų ir gyvūnų selekcijos metodas; 2. augalo vegetatyvinių dalių suauginimas.

Hidalgas

hidálgas [isp. hidalgo < hijo — sūnus + algo — kas nors], vid. amžių Ispanijos smulkusis bajoras, riteris.

Hidatodė

hidatòdė [gr. hydatōdēs — vandeningas], atvarėlis — augalo lapo liaukutė, šalinanti vandens ir druskų perteklių.

Hidatofitai

hidatofitai [gr. hydōr (kilm. hydatos) — vanduo + ↗ …fitas], vandens augalai, kurių kūnas (arba jo didelė dalis) paniręs vandenyje.