I | Terminai.lt

Instancija

instáncija [lot. instantio — artėjimas; tiesioginis priklausomumas], vienas kitam pavaldžių organų sistemos pakopa, grandis.

Instiliacija

instiliãcija [lot. instillatio < stilla — lašas], med. įlašinimas (skysčio, vaistų).

instinktas [lot. instinctus — raginimas, paskatinimas]: 1. biol. įgimta elgesio forma — visuma nesąlyginių refleksų, kuriuos sukelia atitinkami išorės arba vidaus dirgikliai; 2*. numanymas, nuojauta, potraukis.

Instinktyvus

instinktyvùs, nesąmoningas, instinkto sukeltas, vykstantis be valios pastangų.

Institucija

institùcija [lot. institutio — nustatymas, sutvarkymas]: 1. visuomeninė įstaiga, pvz., universitetas; 2. žmonių susivienijimas tam tikro tikslo siekti, pvz., partija; 3. nusistojusi visuomeninio santykiavimo forma, pvz., privatinė nuosavybė, mokesčiai.

Institucijos

institùcijos [lot. institutiones — pamokymai], romėnų civilinės teisės vadovėliai, kuriuose ji išdėstyta atskirais teisiniais institutais.

Institucionalizacija

institucionalizãcija [↗ institucija], tapimas institucija, kurio nors fakto, įpročio visuomeninis įtvirtinimas.

Institucionalizmas

institucionalizmas [↗ institucija], JAV polit. ekonomijos kryptis, pabrėžianti institucijų, traktuojamų psichologizuotai, reikšmę visuomeninių santykių tyrimui.

Institutas

institùtas [lot. institutum — nuostatas, įstaiga]: 1. kurios nors srities moksl. tyrimo įstaiga, specialioji aukštoji mokykla (kartais kita mokymo įstaiga); 2. tam tikrą visuomeninių santykių sritį reguliuojančių teisės normų kompleksas, pvz., notariatas, ipoteka.

Instrukcija

instrùkcija [lot. instructio — pamokymas]: 1. nurodymas, kaip atlikti tam tikrą darbą, naudotis tam tikru prietaisu, mašina; 2. normatyvinis valdymo aktas, apimantis normas ir taisykles, reguliuojančias tam tikros veiklos tvarką ir sąlygas, t. p. normas, nustatančias aukštesnio lygio normatyvinių aktų vykdymo tvarką.

Terminai.lt

Terminai pagal A-Z