Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Interesas

interèsas [vok. Interesse < lot. interesse — dalyvauti]: 1. svarbus, dominantis, rūpimas dalykas: reikalas; nauda; 2. domėjimasis kuo nors, domesys.

Interesuoti

interesúoti [lot. interest — turi reikšmės, svarbu], dominti, žadinti kitų dėmesį; patraukti kuo nors.

Interfazė

interfãzė [↗ inter… + ↗ fazė], ląstelės gyvybinio ciklo stadija tarp dviejų mitozinių dalijimusi, per kurią ji auga, diferencijuojasi, atlieka savo funkcijas ir rengiasi dalytis.

Interfeisas

interfeisas [angl. interface], standartizuotos ryšio priemonės tarp elektroninės skaičiavimo mašinos įrenginių.

Interferencija

interfereñcija [↗ inter… + lot. ferens (kilm. ferentis) — nešantis]: 1. fiz. dviejų ar kelių koherentinių bangų (šviesos, garso) sudėtis; 2. anksčiau įgytų įgūdžių trukdymas naujiems įgūdžiams susidaryti mokantis; 3. slopinimas (viena funkcija, procesas slopina kitą).

Interferometras

interferomètras [↗ interfer(encija) + ↗ …metras], prietaisas, kurio veikimas pagrįstas bangų ↗ interferencija (1); vart. kampams, ilgiui matuoti, metalinių paviršių apdirbimo švarumui kontroliuoti, žvaigždžių paralaksams ir kampiniams atstumams tarp dvinarių žvaigždžių komponentų matuoti, spektro linijų struktūrai tirti.

Interferometrija

interferomètrija [↗ interfer(encija) + ↗ …metrija], fiz., chem. dydžių matavimas interferometru.

Interferonas

interferònas [↗ interferencija], baltymas, kuris susidaro organizme, patekus į jį virusų; slopina daugelio virusų dauginimąsi ląstelėse.

Interferuoti

interferúoti [interferencija], fiz. susikloti bangoms taip, kad vienuose erdvės taškuose jos stiprėtų, o kituose silpnėtų.

Interfiksas

interfiksas [↗ inter… + lot. fixus — pritvirtintas], lingv. neturinti savo reikšmės žodžio dalis jungianti kt. morfemas, pvz., j žodyje „tėjinis” (turintis raidės T formą).