Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Intervalas

intervãl‖as [lot. intervallum], tarpas, atstumas tarp gretimų objektų; laiko tarpas, pertrauka: 1. dviejų muz. garsų aukščio santykis; ~ai būna harmoniniai (garsai skamba kartu) ir melodiniai (garsai skamba vienas po kito); 2. mat. visų realiųjų skaičių (taškų), esančių tarp 2 skaičių a ir b (taškų), visuma.

Intervencija

interveñcija [lot. interventio — įsikišimas], tarptautinės teisės pažeidimas — vienos ar kelių valstybių įsikišimas (ginkluotas, ekonominis, politinis) į kt. valstybių vidaus reikalus arba į jų ryšius su trečiosiomis valstybėmis.

Intervencionizmas

intervencionizmas [↗ intervencija], valstybinio monopolistinio kapitalizmo ek. politikos kryptis — burž. valstybė spec. ek. priemonėmis kišasi į nacionalinių pajamų kūrimą, skirstymą ir naudojimą.

Interventas

interveñtas, intervencijos dalyvis.

Interviu

interviù [angl. interview]: 1. žurnalisto pokalbis su valstybės, visuomenės, kultūros ar kokiu kitu veikėju, skirtas spaudai, radijui ar televizijai; 2. sociologinių tyrimų metodas: pokalbis, kurio kryptį ir tikslus numato tyrėjas; atsakymai apibendrinami.

Intervokalinis

intervokãlinis [↗ inter… + lot. vocalis — balsis], esantis tarp 2 balsių, pvz., Δ garsas.

Intina

intinà [lot. intus — viduje], sėklinių augalų žiedadulkės vidinis bespalvis apvalkalėlis.

Intoksikacija

intoksikãcija [lot. in — į, į vidų + gr. toxikon — nuodai], organizmo apsinuodijimas.

Intonacija

intonãcij‖a [lot. intono — garsiai tariu]: 1. lingv. melodinė ir dinaminė frazės (platesne reikšme — kalbos) struktūra; ~os fonetiniai požymiai: frazės dėmenų pagr. tonas, intensyvumas, trukmė, kartais ir balso tembras; žodžių Δ — žodžio tarimo būdas ir tonas, išreiškiantys kalbėtojo jausmą, pažiūrą į kalbamąjį objektą; sakinių Δ — ritminė melodinė sakinio sandara (klausiamoji, šaukiamoji, pasakojamoji Δ); 2. muz. minties išraiška įv. aukščio garsais; 3. balsu ar muz. instrumentu be fiksuoto garso aukščio išgaunamų garsų ir intervalų tikslumas.

Intonuoti

intonúoti [↗ intonacija], tiksliai išlaikyti natose nurodytą toną.