Izoliacinis

izoliãcin‖is [↗ izoliacija], lingv. ~ės kalbos (amorfinės kalbos) — kalbos, kuriose žodžio šaknis sutampa su kamienu, žodžiai nekaitomi, sintaksiniai santykiai reiškiami žodžių tvarka; dar būdinga vienskiemenės šaknys, leksinę reikšmę turintys tonai, žodžio gebėjimas atlikti kelių kalbos dalių funkcijas, pvz., sen. kinų, vietnamiečių kalbos.