Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Konvencija

konveñcija [lot. conventio — susitarimas, sutartis], tarptautinė sutartis, reguliuojanti tam tikros srities tarpvalstybinius santykius.

Konvencionalizmas

konvencionalizmas [↗ konvencionalus], filosofijos ir mokslo metodologijos kryptis, teigianti, kad mokslo sąvokos, dėsniai, teorijos yra laisvi mokslininkų susitarimai, pasirinkti patogumo, tikslingumo kt. sumetimais.

Konvencionalus

konvencionalùs [lot. conventionalis — atitinkantis sutartį, sąlygą], sutartinis, sąlyginis, visuotinai priimtas, atitinkantis tradicijas.

Konventas

konveñtas [lot. conventus — susirinkimas, sueiga]: 1. įstatymų leidybos organas, kuris buvo šaukiamas įv. šalyse konstitucijai priimti arba pakeisti; 2. katalikų bažnyčioje — rel. ordino vienuolių, įgaliotų spręsti svarbiausius ordino reikalus, susirinkimas; tų vienuolių visuma.

Konvergavimas

konvergãvimas [↗ konverguoti], skaičių, taškų, funkcijų ar kt. mat. objektų sekos ribos egzistavimas.

Konvergencija

konvergeñcij‖a [lot. convergens (kilm. convergentis) — susieinantis; suartėjantis], (su)panašėjimas, (su)artėjimas: 1. biol. negiminingų organizmų grupių išorinių požymių ir sandaros supanašėjimas per jų evoliuciją dėl panašių gyvenimo sąlygų; 2. anat. akių optinių ašių suartėjimas dėl akių obuolių pasisukimo vienas prieš kitą, žiūrint į arti esančius daiktus; 3. savaiminis įv. tautų panašių materialinės ir dvasinės kultūros elementų, reiškinių atsiradimas dėl vienodų geogr. sąlygų; 4. pagal buržuazinę sociologijos teoriją — tariamas ekonominių, socialinių, politinių ir ideologinių kapitalistinės ir socialistinės sistemos skirtumų nykimas dėl mokslo ir technikos revoliucijos; 5. geogr. vandenyno srovių sąlytis, pvz., Pasaulinio vandenyno ~os zonos; 6. geofizikoje — oro masių suartėjimas; 7. lingv. kurios nors kalbos garsų panašėjimas ar visiškas sutapimas; 8. lingv. panašių struktūrinių ypatybių atsiradimas tolimos giminystės ar negiminiškose kalbose dėl gretimos teritorijos ar ilgų kontaktų.

Konvergentai

konvergeñtai [lot. convergens (kilm. convergentis) —susieinantis], fonemos, kalbos raidoje susiliejusios į vieną, pvz., rusų k. „ъ” ir „e”, susiliejusios į „e”.

Konverguoti

konvergúoti [lot. convergere — suartėti, susieiti], mat. turėti baigtinę ribą.

Konversacija

konversãcija [pranc. conversation — pokalbis], užsienio k. pamoka, kurioje mokoma pratimais ir pokalbiais.

Konversija

konvèrsija [lot. conversio], pakeitimas, pakitimas, (pa)virtimas, per(si)tvarkymas: 1. log. toks teiginio pertvarkymas, kai subjektas ir predikatas sukeičiami vietomis; 2. biol. heterozigotinėje būsenoje dominuojančio geno virtimas recesyviniu arba recesyvinio — dominuojančiu; 3. atomo branduolio perėjimas iš sužadintosios būsenos į mažesnės energijos būseną, kai sužadinimo energija perduodama vienam atomo elektronui; 4. valstybinės paskolos sąlygų pakeitimas (palūkanų sumažinimas, padengimo termino nukėlimas).