klakà [pranc. claque], samdytų žiūrovų grupė, triukšmingai girianti arba peikianti spektaklį, artisto pasirodymą.
|
||||
klakà [pranc. claque], samdytų žiūrovų grupė, triukšmingai girianti arba peikianti spektaklį, artisto pasirodymą. klãkeris [pranc. claqueur], klakos dalyvis. klãksonas [angl. klaxon], garsinis automobilio arba motociklo signalas. klãnas [angl. clan < keltų k.]: 1. airių, škotų, valų giminė; 2. kraujo giminyste susijusių žmonių grupė; 3. bendrų interesų, išvien veikianti žmonių grupė. klárkas [pagal JAV geochemiko F. V. Klarko (Clarke) pavardę], geochemijoje — skaičius, reiškiantis vidutinį chem. elemento kiekį (masės arba atomų skaičiaus procentais) kosminėje arba geocheminėje sistemoje (dažn. Žemės plutoje). klarnètas [it. clarinetto < lot. clarus — aiškus], medinis pučiamasis muz. instrumentas, turintis cilindrinį liemenį su skylutėmis ir vožtuvėliais ir snapo pavidalo pūstuką su liežuvėliu. klãsė [lot. classis — grupė, skyrius], bendrų požymių turinčių objektų visuma; pagal tam tikrus kokybės požymius išskirtų objektų grupė: 1. socialinė grupė, kuri skiriasi pagal vietą istoriškai apibrėžtoje visuomeninės gamybos sistemoje, pagal santykį su gamybos priemonėmis, pagal vaidmenį visuomeninėje darbo organizacijoje, pagal visuomeninio turto dalies įgijimo būdus ir dydį; 2. biol. sistematinė kategorija (taksonas), apimanti gyvūnų giminingus būrius arba augalų eiles; 3. aritmetikoje — trijų gretimų skaičiaus skirsnių grupė, pvz., vienetų Δ, tūkstančių Δ; 4. klasifikacinės bendrovės laivui suteikiama kategorija; 5. keleivinių vagonų, laivų kajučių komfortiškumo kategorija; 6. lingv. kai kurių kalbų (daugiausia afrikiečių) žodžių grupė, išskiriama pagal reiškiamus daiktus, reiškinius ar asmenis, pvz., skaičių Δ, veikiančio asmens Δ; 7. lingv. indoeuropiečių kalbų veiksmažodžiai, kurių esamojo laiko kamienai sudaromi tuo pačiu būdu; 8. pastovi vienodo amžiaus pradinės ir vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos mokinių grupė, einanti tą pačią mokymo programą; 9. kai kurių spec. mokyklų, pvz., konservatorijos, dėstomasis dalykas (fortepijono Δ, smuiko Δ). klasicistas, klasicizmo krypties, stiliaus kūrinių autorius. klasicistinis, susijęs su klasicizmu, būdingas klasicizmui. klasicizm‖as [lot. classicus — pavyzdinis], XVII a.— XIX a. I pusės Europos ir Š. Amerikos meno kryptis; šio laikotarpio dailės ir architektūros stilius; ~ui būdinga racionalumas, idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos siekimas, antikos ir renesanso meno principų laikymasis. |
||||
© 2025 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai