Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Modeliuoti

modeliúoti: 1. kurti, daryti modelius; 2. tirti egzistuojančius arba kuriamus (projektuojamus) objektus, naudojantis jų modeliais.

Moderato

moderato [it. nuosaikiai, vidutiniškai], vidutinis muz. tempas, šiek tiek lėtesnis už allegretto, bet greitesnis už andantino; dažnai traktuojamas kaip allegro moderato.

Moderatorius

moderãtorius [lot. moderator — mažintojas, silpnintojas], lėtinantis, slopinantis įtaisas, kokius nors procesus lėtinanti medžiaga: 1. fiz. branduolinio reaktoriaus medžiaga, sulėtinanti neutronus iki šiluminio judėjimo energijos (greičio); 2. klavišinių muz. instrumentų prietaisas garsui slopinti, tildyti.

Modernas

modèrnas [pranc. moderne — naujas, šiuolaikinis], XIX a. pab.— XX a. pr. Europos šalių ir JAV architektūros ir dailės stilius; būdinga dinamiškumas, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrija, manieringumas.

Moderninti

modèrninti [pranc. moderniser], daryti modernų.

Modernizmas

modernizmas [pranc. modernisme]: 1. XIX a. pab.— XX a. avangardistinės meno kryptys, srovės bei stiliai; būdinga dekadentiškumas, klasikinių, ypač realistinio meno tradicijų neigimas, unikalumo, kai kada ekstravagantiškumo siekimas, sąlygiškumas, komplikuotumas, naujoviškos, neįprastos meninės priemonės; 2. rel. sąjūdis, kilęs XIX a. pab.— XX a. pr. ir siekęs naujinti, reformuoti katalikybę, suartinti ją su to meto kultūra.

Modernizuoti

modernizúoti [pranc. moderniser < moderne — šiuolaikinis, naujas]: 1. keisti pagal šių dienų reikalavimus ir skonį; 2. senus pram. įrengimus pakeisti naujais, našesniais.

Modernus

modernùs [pranc. moderne — naujausias, šiuolaikinis]: 1. atitinkantis šių dienų reikalavimus ir skonį; 2. atitinkantis naujausius techn. laimėjimus.

Modifikacija

modifikãcija [lot. modificatio — mato nustatymas], daikto ar reiškinio kitimas (keitimas), nepakeičiantis jo esminių savybių, esmės; tokio pakeitimo rezultatas; atmaina: 1. vienodos chem. sudėties, bet skirtingos sandaros chem. elementų arba junginių būsena; 2. biol. organizmo požymių (dažn. kiekybinių), jo fenotipo nepaveldimas pakitimas.

Modifikatorius

modifikãtorius [lot. modificator — mato nustatytojas]: 1. prietaisas, keičiantis kelioms operacijoms atlikti skirtos mašinos darbą, veikimą; 2. medžiaga, kurios nedidelis kiekis pagerina metalo, lydinio ar kt. medžiagos struktūrą ir savybes.