Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Meisterzingeris

méisterzingeris [vok. Meistersinger < Meister — meistras + Singer — dainius], vid. amžių miesto poetas, dainių cecho arba vad. mokyklos narys, kuriantis lyrines dainas pagal griežtas taisykles ir jas dainuojantis.

Mejozė

mejòzė [gr. meiōsis — sumažėjimas], augalų ir gyvūnų subrendusių ląstelių dalijimasis, per chromosomų skaičius ląstelėje sumažėja — pasidaro viengubas (haploidinis); redukcinis dalijimasis.

Mektebė

mektèbė [arab. maktab — rašomoji vieta], pradinė musulmonų parapinė mokykla, dažn. berniukų.

Melaminas

melaminas [gr. melas — juodas + ↗ aminai], org. junginys C3N3(NH2)3; melamino dervų sintezės žaliava.

Melancholija

melanchòlija [gr. melancholia < melas (kilm. melanos) — juodas + cholē — tulžis]: 1. med. liguista būsena, kuriai būdinga nepagrįstai liūdna nuotaika; 2. nusiminimas, liūdesys.

Melancholikas

melanchòlikas [gr. melancholikos — linkęs melancholiją]: 1. žmogus, apimtas melancholijos arba į ją linkęs; 2. temperamento tipas (pagal Hipokratą), kuriam būdingos silpnos, ramios, bet ilgai trunkančios emocinės reakcijos.

Melancholiškas

melanchòliškas, linkęs į melancholiją, nuliūdęs, nusiminęs, prislėgtos nuotaikos.

Melaninas

melaninas [gr. melas (kilm. melanos) — juodas, tamsus], rudas, juodas arba geltonas pigmentas, lemiantis stuburinių odos, jos darinių (plaukų, plunksnų, žvynų), akių, vabzdžių kutikulos, kai kurių jūrinių bestuburių, vaisių odelės spalvą.

Melanizmas

melanizmas [↗ melaninas], tamsios spalvos individų vyravimas gyvūnų rūšyje.

Melanocitai

melanocitai [↗ melaninas + gr. kytos — ląstelė], žmogaus ir stuburinių gyvūnų pigmentinės ląstelės, kuriose susidaro melaninas.