M | Terminai.lt

Menestrelis

menestrèlis [pranc. ménestrel < lot. ministerialis — patarnautojas], vid. amžiais kai kuriose V. Europos šalyse — klajojantis muzikantas; dažn. trubadūrui viola pritariantis akompaniatorius, kai kada trubadūro dainų atlikėjas; šių dainų muzikos autorius.

Menhyrai

menhỹrai [bretonų k. men — akmuo + hir — ilgas], neolito ir ankstyvojo žalvario amžiaus statiniai — vertikalūs neapdirbto akmens blokai; kai kurie papuošti iškaltomis reljefinėmis žmonių figūromis; manoma, kad statyti kulto reikalams.

Meningitas

meningitas [gr. mēninx (kilm. mēningos) — smegenų dangalas], galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimas.

Meniskas

meniskas [gr. mēniskos — mėnulio pjautuvas]: 1. įgaubtas arba iškilas skysčio paviršius ploname vamzdelyje arba tarp 2 kietų sienelių; 2. iškilai įgaubtas arba įgaubtai iškilas lęšis; 3. anat. skaidulinės kremzlės plokštelė sąnaryje, pvz., kelio sąnario vidinis ir šoninis Δ; didina sąnario paslankumą.

Meniskinis

meniskin‖is, sudarytas iš meniskų, pvz., ~ė sistema (veidrodžių ir meniskų optinė sistema).

Meniu

meniù [pranc. menu — valgiaraštis], valgių ir gėrimų sąrašas.

Meno

meno [it. mažiau], notacijos nuorodų dėmuo, apribojantis, sušvelninantis kurią nors nuorodą, pvz., meno mosso (lėčiau, ne taip greitai); dar žymima santrumpa m.

Menonitai

menonitai, protestantų sekta; Δ skelbia nusižeminimą, nepripažįsta prievartos, bažn. hierarchijos, neina kar. tarnybos, valst. pareigų, jiems būdinga moralinis rigorizmas; atsirado XVI a. 3—4 dešimtmetyje Nyderlanduose kaip anabaptistų atskala, vadovaujama pastoriaus Meno Simonso (Menno Simons; 1496—1561); daugiausia yra JAV, Kanadoje, Olandijoje, VFR.

Menopauzė

menopáuzė [gr. mēn (kilm. mēnos) — mėnuo + ↗ pauzė], laikotarpis po visiško mėnesinių baigimosi.

Menora

menorà [hebr.], septynšakė žvakidė, vart. sinagogose ir žydų namuose ritualiniais tikslais; judaizmo simbolis.

Terminai.lt

Terminai pagal A-Z