ordinãrinis [↗ ordinaras1], etatinis, užimantis etatą, pvz., Δ profesorius (užsienyje — profesorius, vadovaujantis katedrai aukštojoje mokykloje).
|
||||
ordinãrinis [↗ ordinaras1], etatinis, užimantis etatą, pvz., Δ profesorius (užsienyje — profesorius, vadovaujantis katedrai aukštojoje mokykloje). òrdinas [lot. ordo (kilm. ordinis) — tvarka, eilė, grupė]: 1. uždara katalikų vienuolių organizacija, turinti tam tikrus įstatus, pvz., dominikonų Δ, jėzuitų Δ; 2. vid. amžiais — katalikų vienuolių riterių kar. organizacija, kuri grobė ir kolonizavo svetimas žemes, pvz., kryžiuočių Δ, kalavijuočių Δ; 3. kai kurių slaptų draugijų, pvz., masonų, pavadinimas; 4. tam tikras valstybinio apdovanojimo už ypatingus nuopelnus ženklas. ordinãtė [lot. ordinatus — sutvarkytas, išdėstytas tam tikra tvarka], viena Dekarto koordinačių. ordinãtorius [lot. ordinator — tvarkytojas, rengėjas], gydytojas, kuris dirba ligoninėje arba poliklinikoje, vadovaujamas skyriaus vedėjo; ligoninėje Δ savo žinioje dažn. turi patalpą, poliklinikoje — apylinkę. ordinatūrà [< lot.]: 1. praktinės medicinos aspirantūros rūšis; 2. ordinatoriaus pareigos. òrdininkas, asmuo, apdovanotas ordinu. ordonánsas [pranc. ordonnance, angl. ordinance]: 1. Prancūzijoje (XII—XIX a.) ir Anglijoje (XIII—XVI a.) — karaliaus įsakas; 2. kai kurių valstybių įstatymų leidžiamųjų ir aukščiausiųjų vykdomųjų organų teis. aktas; 3. karys, paskirtas vykdyti štabo, vado arba garbės asmens pavedimus. ordòvikas [pagal Velse (D. Britanija) gyvenusios keltų genties — ordovikų — pavadinimą], Žemės geol. istorijos paleozojaus eros II periodas; per tą laikotarpį susidariusių uolienų sistema. oreãdės [lot. Oreades < gr. Oreiades < gr. oros — kalnas], graikų ir romėnų mitologijoje — kalnų nimfos. oreofitai [gr. oros — kalnas + ↗ …fitas], kalnų augalai, augantys virš miškų juostos. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai