òrfa, karpinė žuvis Leuciscus idus var. orphus; auksinė meknė; auginama tvenkiniuose ir akvariumuose.
|
||||
òrfa, karpinė žuvis Leuciscus idus var. orphus; auksinė meknė; auginama tvenkiniuose ir akvariumuose. Orfėjas (gr. Orpheus): 1. sen. graikų mitologijos personažas — dainininkas, kurio dainavimas sužavėdavęs žmones ir dievus, nuramindavęs įsisiautėjusias gamtos jėgas; 2*. malonaus balso dainininkas. òrfika [vok. Orphika < ↗ Orfėjas], XVIII—XIX a. klavišinis muz. instrumentas (mažo fortepijono rūšis); 2—4 oktavų; vartotas akompanuoti dainininkams; skambinama pasidėjus ant kelių. orfizmas: 1. filos. rel. doktrina (pagal tradiciją siejama su Orfėju), susijusi su mistiniu Dioniso kultu, skelbianti žmogaus prigimties dvilypumą, pomirtinio pasaulio ir metempsichozės koncepcijas; 2. XX a. 2 dešimtmečio modernistinės dailės kryptis, artima abstrakcionizmui; būdinga ryškių spalvų, šviesos efektų, ritmo akcentavimas. òrganas [gr. organon — įrankis, instrumentas]: 1. organizmo kūno dalis, turinti savitą sandarą ir atliekanti 1 arba kelias funkcijas; 2. įstaiga, organizacija, atliekanti tam tikras funkcijas kurioje nors visuomeninio gyvenimo tvarkymo srityje; 3. partijos, organizacijos, įstaigos periodinis spaudos leidinys; 4*. įrankis, priemonė. organicizmas [gr. organikos — įrankiu sukurtas]: 1. filos. pažiūra, pagal kurią, visa gamta ar jos dalys sudaro pavienes struktūras, kurios tikslingai funkcionuoja ir vystosi panašiai kaip gyvas organizmas; 2. sociologijos kryptis, aiškinanti, kad visuomenė, būdama gamtos dalis, atlieka tas pačias funkcijas kaip ir aukštesnieji gyvūnai. orgãninis [gr. organikos — įrankiu sukurtas]: 1. susijęs su organizmu, gyva medžiaga; 2. susijęs su organu, jo struktūra, pvz., Δ pažeidimas; 3. chem. susidedantis iš molekulių, kurių pagrindą sudaro anglies ir vandenilio atomai; susijęs su medžiagomis, sudarytomis iš tokių molekulių. orgãniškas [↗ organas], vidinis, liečiantis ko esmę, pagrindą; neatsiejamai susijęs su kuo nors; savybingas organizmui. organizãcija [pranc. organisation < gr. organizō — sutvarkau, surengiu]: 1. kieno nors struktūra, sandara; sistema; 2. žmonių kolektyvas, susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui; dažn. turi atskirą turtą ir valdymo organus. organizãcinis, susijęs su organizavimu, su organizacija, su ko nors rengimu, vienijimu, kūrimu, steigimu. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai