ornamentãcija, puošyba ornamentu.
|
||||
ornamentãcija, puošyba ornamentu. ornameñtas [lot. ornamentum — papuošalas], puošybinis dailės ir architektūros elementas; raštas, sudarytas iš 1 arba kelių ritmiškai pasikartojančių geometrinių ar vaizdinių figūrų. ornameñtika [vok. Ornamentik < lot.]: 1. dailės kūrinio arba stiliaus ornamento elementų visuma; 2. ornamento pobūdis; 3. muz. melodijos pagražinimo priemonės: melizmos, figūracija, fioritūros, koloratūriniai pasažai, rulados; 4. melodijos puošybinių priemonių vartosenos mokslas. ornamentúoti, puošti ornamentu. ornitinas [gr. ornis (kilm. ornithos) — paukštis], nebaltyminė aminorūgštis, svarbi šlapalo sintezei; bespalviai kristalai. ornito… [gr. ornis (kilm. ornithos) — paukštis], pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su paukščiais. ornitochòrija [↗ ornito… + gr. chōreō — plintu], augalų vaisių ir sėklų plitimas per paukščius. ornitofáuna [↗ ornito… + ↗ fauna], kurios nors vietovės, jos dalies arba tam tikro Žemės geol. laikotarpio paukščių rūšių visuma. ornitofilija [↗ ornito… + ↗ …filija], augalų žiedų prisitaikymas kryžmiškai apsidulkinti paukščių pernešamomis žiedadulkėmis; paukščiadulka. ornitogãmija [↗ ornito… + ↗ …gamija] ↗ ornitofilija. |
||||
© 2024 Terminai.lt - tarptautinių žodžių žodynas, terminų žodynas, terminai, tarptautiniai žodžiai. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Powered by WordPress & Atahualpa |
Naujausi komentarai