|
-> poliãrė [vok. Polare < lot. polaris — polinis]: 1. skraidymo aparato charakteristika: kreivė, vaizduojanti aerodinaminio paviršiaus keliamosios jėgos priklausomybę nuo pasipriešinimo; 2. geom. tiesė, kurią II eilės kreivė tam tikru būdu sieja su ↗ poliumi (5).
poliarimètras [↗ poliari(zacija) + ↗ …metras]: 1. prietaisas iš dalies poliarizuotos šviesos poliarizacijos laipsniui matuoti; 2. prietaisas vienspalvės šviesos poliarizacijos plokštumos sukimo kampui matuoti optiškai aktyviose medžiagose.
poliarimètrija [↗ poliari(zacija) + ↗ …metrija], optiškai aktyvios medžiagos sandaros, savybių, būsenos tyrimo metodai.
poliãrin‖is [lot. polaris], susijęs su poliumi (ašigaliu), esantis jame arba netoli jo, pvz., ~iai ratai, ~ės sritys, būdingas poliui arba netoli jo esančioms sritims, pvz., Δ klimatas.
-> poliariskòpas [↗ poliari(zacija) + ↗ …skopas], prietaisas dalinei šviesos poliarizacijai stebėti.
poliaritònas [↗ poliari(zacija) + ↗ (fo)tonas], kvazidalelė; surištoji skersinio optinio fonono ir fotono būsena.
poliarizãcija [pranc. polarisation < gr. polos — ašigalis], polių susidarymas, išryškėjimas, ko nors susigrupavimas į 2 priešingus polius, koks nors vyksmas viena vyraujančia kryptimi: 1. dielektriko atomų ar molekulių įvairiaženklių el. krūvių poslinkis į priešingas puses arba atomo elektroninio apvalkalo elektronų poslinkis branduolio atžvilgiu dėl išorinio el. lauko poveikio; 2. mikrodalelių (neutronų, protonų, branduolių ir kt.) sukinių vyraujančios krypties susidarymas mikrodalelių judėjimo arba išorinio magn. lauko krypties atžvilgiu; 3. reiškinys, dėl kurio lūžusios ar atsispindėjusios elektromagnetinės bangos el. lauko stiprumo (arba magn. lauko stiprumo) vektoriaus kryptis lieka pastovi arba kinta dėsningai.
poliarizãtorius [pranc. polarisateur < gr. polos — ašigalis], optinis įtaisas poliarizuotai šviesai gauti.
poliarizúoti, sukelti poliarizaciją.
-> poliarogrãfas [↗ poliar(izacija) + ↗ …grafas], įtaisas elektrolito tirpalo sudėčiai tirti.
|
|
Naujausi komentarai