Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Polimastija

polimãstija [↗ poli… + gr. mastos — krūtis], daugiakrūtystė — apsigimimas — daugiau kaip 2 pieno liaukos.

Polimeras

polimèras [gr. polymerēs — daugialypis], didelės molekulinės masės junginys, susidedantis iš daug kartų pasikartojančių vienodų arba skirtingų atomų grupių; stambiamolekulis junginys.

Polimerija

polimèrija [gr. polymereia — daugialypiškumas]: 1. sudėtingumas, gausumas; 2. chem. junginių molekulių gebėjimas jungtis į grandinę ir sudaryti didelės molekulinės masės naujų savybių chem. junginį — polimerą; 3. gen. organizmo vieno požymio priklausomybė nuo kelių nealelinių genų.

Polimerizacija

polimerizãcija [↗ polimeras], polimerų sintezės būdas; vienodų arba skirtingų monomerų sąveika.

Polimetalas

polimetãlas [↗ poli… + ↗ metalas], kelių metalų kompleksas, derinys rūdose, pvz., švino ir cinko, sidabro, švino ir cinko.

Polimetalinis

polimetalin‖is, susidedantis iš kelių metalų, pvz., ~ė rūda.

Polimetalizmas

polimetalizmas [↗ poli… + ↗ metalas], pinigų sistema, kurioje vertės mato funkciją vienu metu atlieka keli brangieji metalai.

Polimetrija

polimètrija [↗ poli… + ↗ metras2]: 1. kelių metrų kaita eiliuotame kūrinyje; 2. vienalaikis skirtingo metro melodijų (dviejų arba daugiau) jungimas daugiabalsės muzikos kūrinyje.

Polimiktinis

polimiktin‖is [↗ poli… + gr. miktos — mišrus], geol. mišrus, susidedantis iš daugelio komponentų, pvz., ~ė uoliena (nuotrupinė uoliena, susidariusi iš daugelio skirtingos kilmės ir sudėties uolienų nuolaužų bei mineralų grūdelių).

Polimorfizmas

polimorfizmas [gr. polymorphos — daugeriopas], daugelio formų, atmainų buvimas: 1. biol. ryškiai skirtingos formos individų buvimas vienoje augalų ir gyvūnų rūšyje; 2. kietųjų arba skystųjų medžiagų savybė būti kelių modifikacijų, kurios skiriasi viena nuo kitos atom. sandara; 3. lingv. žodžio sandaros savybė — gebėjimas turėti kelias formas tam pačiam turiniui reikšti.