Terminai pagal A-Z

  • A (2,178)
  • B (912)
  • C (447)
  • Č (47)
  • D (1,204)
  • E (1,043)
  • Ė (1)
  • F (926)
  • G (681)
  • H (769)
  • I (720)
  • J (109)
  • K (2,119)
  • L (666)
  • M (1,469)
  • N (497)
  • O (568)
  • P (2,115)
  • Q (5)
  • R (922)
  • S (1,599)
  • Š (222)
  • T (1,069)
  • U (126)
  • V (445)
  • Z (78)
  • Ž (45)

Prakritis

prakritis [skr. prākrti], indų filosofijoje — amžinas materialus pradas.

Prakseologija

prakseològija [gr. praxis (kilm. praxeōs) — veikimas, veikla + ↗ …logija], sėkmingos veiklos teorija, tikslingos žmonių veiklos tyrimai.

Praksija

prãksija [gr. praksis — veikla, funkcija], sugebėjimas judėti.

Prakticizmas

prakticizmas [vok. Praktizismus]: 1. reiškinių, pažiūrų vertinimas jų praktinio panaudojimo požiūriu; 2. per didelis polinkis į praktinę veiklą (teorijos nenaudai).

Praktika

prãktika [gr. praktikos — veiklus]: 1. žmonių veikla, keičianti ir pertvarkanti gamtą, visuomenę; savitas žmogaus santykis su gamtiniu ir socialiniu pasauliu; 2. per ilgą laiką sukaupta kokio nors darbo patirtis ir įgūdžiai, pvz., dėstymo Δ; 3. psn. darbas pagal specialybę (dažn. gydytojo arba teisininko); 4. mokomojo proceso dalis — mokantis įgytų žinių įtvirtinimas, profesinių įgūdžių ugdymas, moksleivio, studento stažuotė įmonėje, įstaigoje.

Praktikantas

praktikántas, žmogus, atliekantis profesinę praktiką kurioje nors įmonėje, įstaigoje, įgyjantis ten specialybės praktinių žinių, profesinių įgūdžių.

Praktikas

prãktikas: 1. patyręs specialistas, gerai mokantis savo darbą iš praktikos, be specialaus teorinio pasirengimo; 2. dalykiškas, veiklus žmogus, kuris linkęs ką nors daryti praktiškai, nekurdamas teorijos.

Praktikumas

prãktikumas [↗ praktika], aukštosios mokyklos užsiėmimų rūšis — pratybos, kurios rengiamos, išėjus dalį dėstomojo dalyko kurso.

Praktikuoti

praktikúoti: 1. taikyti įgytas žinias darbe, praktikoje; 2. verstis savo darbu, specialybe.

Praktinis

prãktinis: 1. susijęs su realiais poreikiais, galimumais arba su galimybėmis taikyti praktikoje, dalykiškas; 2. tiesiogiai vadovaujantis kam nors, dirbantis kokį nors darbą.