P | Terminai.lt

Paraleksija

paralèksija [↗ para… + gr. lexis — žodis, šneka], med. skaitymo sutrikimas — skaitant atskiri skiemenys arba žodžiai sukeičiami vietomis.

Paralelė

paralèlė [gr. parallēlos — lygiagretus]: 1. kas nors sugretinama, palyginama; sugretinimas, palyginimas; 2. geom. lygiagretė.

paralelizmas: 1. būdingų bruožų analogija, panašumas, bendrumas; 2. dviejų reiškinių, veiksmų nekintamas santykis ir tarpusavio ryšys; 3. kūrinio struktūros savybė — kūrinio dalių, elementų lygiagretumas, panašumas, pasikartojimas; 4. organizmų grupių evoliucijos principas — giminingi organizmai, taikydamiesi prie aplinkos sąlygų, per evoliuciją nepriklausomai vieni nuo kitų įgyja panašių požymių, kurių pradmenų turėjo jų bendri protėviai; paralelinis vystymasis.

Paralelus

paralelùs [gr. parallēlos — einantis greta]: 1. esantis greta, atitinkantis; 2. geom. lygiagretus.

Paralijas

parãlijas [gr. paralios — pajūrio gyventojas), sen. Atikoje — VI a. pr. m. e. egzistavusios pajūrio gyventojų polit. grupės, kurias sudarė amatininkai, pirkliai ir jūrininkai, rėmę Solono reformas, narys.

Paralingvistika

paralingvistika [↗ para… + ↗ lingvistika], mokslas, tiriantis šneką lydinčius nekalbinius garsinius reiškinius, pvz., šnekos garsumo ypatybes, juoką, pauzių pasiskirstymą.

Paralitikas

paralitikas [gr. paralytikos — atpalaiduotas]: 1. paralyžiuojantis vaistas; 2. žmogus, sergantis paralyžiumi.

Paralogizmas

paralogizmas [gr. paralogismos — klaidinga išvada], netyčinė log. klaida, dėl kurios samprotavimas yra netaisyklingas, o jo išvada klaidinga.

Paralyžiuoti

paralyžiúoti [↗ paralyžius]: 1. med. ištikti paralyžiui; 2. sutrukdyti veiksmą, atimti kam nors galimybę veikti.

Paralyžius

paralỹžius [gr. paralysis — atsipalaidavimas]: 1. visiškas raumenų judesių išnykimas dėl inervacijos sutrikimo; 2*. netekimas sugebėjimo veikti; neveiklumas, visiškas suglebimas.

Terminai.lt

Terminai pagal A-Z